Dmitrijus Algirdaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dmitrijus Algirdaitis
Černigovo didysis kunigaikštis
Andrius ir Dmitrijus Algirdaičiai susitiko su rusų kariuomene prieš Kulikovo mūšį
Gediminaičiai
Gimė nežinoma
Mirė 1399 m.
Tėvas Algirdas
Motina Marija
Sutuoktinis (-ė) Ana
Vaikai Glebas Brianskis
Ivanas Kindiras
Mykolas Trubeckis
Siemionas Druckis
Aleksandra Drucka
duktė NN
Briansko kunigaikštis
Valdė 1356-1379 m.
Pirmtakas Michailas Aleksandrovičius
Įpėdinis Romanas Michailovičius
Briansko kunigaikštis
Valdė 1388-1399 m.
Pirmtakas Romanas Michailovičius
Įpėdinis Romanas Michailovičius
Dmitrijaus Algirdaičio Brianskiečio lietuviška moneta, nukalta 1372–1376 m. Briansko kunigaikštystėje

Dmitrijus Algirdaitis (g. Vitebske – m. 1399 m. prie Vorsklos upės) – Briansko kunigaikštis (kartu titulinis Černigovo didysis kunigaikštis), Gediminaitis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo pirmosios žmonos Marijos sūnus. Lietuviškas vardas nežinomas. Kad nebūtų painiojamas su broliu Dmitrijumi Kaributu, dar vadinamas Dmitrijumi Vyresniuoju.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1356 m. valdė Briansko žemę su Trubčevsku ir Starodubu. Atrėmė 1370 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio ir kitus puolimus. 1372 m. Dmitrijaus Doniečio ir Algirdo Liubutsko sutarties liudytojas.

Tėvui 1377 m. mirus prisidėjo prie brolio, Polocko kunigaikščio Andriaus maišto prieš jaunesnįjį brolį didijį kunigaikštį Jogailą, bet tiesiogiai su juo nekovojo. 1379 m. žiemą su šeima ir bajorais perėjo tarnauti Dmitrijui Doniečiui. Iš jo gavo valdyti Perejaslavlį (dab. Pereslavlis Zaleskis). 1380 m. vadovavo pulkui Kulikovo mūšyje.

1388 m. prisiekė Jogailai kaip Lenkijos karaliui, grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir vėl valdė Brianską. Žuvo Vorsklos mūšyje.[1] Iš jo sūnaus Mykolo kilo rusų kunigaikščių Trubeckojų (Trubeckių) giminė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mečislovas Jučas, Algirdas MatulevičiusDmitrijus Algirdaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 32 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]