Diuretikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Diuretikai – grupė vaistų, kurie skatina šlapimo susidarymą inkstuose, mažina skysčių ir kai kurių druskų kiekį organizme.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

angl. diuretic iš vid.pranc. diuretique, iš vėl.lot. diureticus, iš gr. diourētikos, iš spėjamo diourētos, kuris iš veiksmažodžio diourein 'šlapintis; turėti diuretinių savybių', iš ourein 'šlapintis'.

Grupės[taisyti | redaguoti kodą]

Yra trys pagrindinės grupės: saluretikai, kalį tausojamieji ir osmosiniai diuretikai.

Saluretikams priklauso tiazidiniai diuretikai (dichlotiazidas, ciklometiazidas), kilpiniai diuretikai (furozemidas, etakrino rūgštis), karboanhidrazės inhibitoriai (diakarbas), jie slopina inkstų kanalėlių epitelio ląstelių veiklą, sutrikdo elektrolitų - natrio, chloro, kalio, natrio hidrokarbonato reabsorbciją, o su jais daugiau pasišalina ir vandens. Ilgiau vartojant šios grupės vaistus organizme sumažėja kalio, todėl kartu su jais vartojami kalio preparatai.

Kalį tausojantieji diuretikai (spironolaktonas, triamterenas, amiloridas) didina natrio jonų kiekį šlapime (kartu daugiau pasišalina vandens) ir mažina kalio jonų išskyrimą.

Osmosiniai diuretikai (manitas), patekę į kraują, didina plazmos osmosinį slėgį ir skatina organizmo audinių skysčių skverbimąsi į kraują. Inkstuose iš kraujo patenka į šlapimą ir, didindami jo osmosinį slėgi, slopina vandens reabsorbciją.

Pagal diurezinį poveikį skiriami stipraus (kilpiniai diuretikai), vidutiniškai stipraus (tiazidiniai diuretikai) ir silpno (kalį tausojantieji diuretikai) poveikio diuretikai. Gali sukelti trombocitopeniją.

Vartojami širdies, inkstų, kepenų nepakankamumui, plaučių ar smegenų pabrinkimui, arterinei hipertenzijai, glaukomai gydyti.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Diuretikai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 21 psl.