Diskretinė ekonominė politika

Diskretinė ekonominė politika – vyriausybės vykdomos priemonės šalies nacionalinių pajamų apimčiai, užimtumui paveikti, infliacijai kontroliuoti. Šios politikos priemones teoriškai pagrindė Džonas Meinardas Keinsas. Čikagos mokykla patobulino kiekybinę pinigų teoriją, pagal kurią šalių vyriausybėms būtina kontroliuoti pinigų kiekio padidėjimą ilgu laikotarpiu.

Teorija

Skiriama fiskalinė ir monetarinė diskretinė ekonominė politika. Kai šalyje yra aukštas nedarbo lygis, įgyvendinama skatinamoji fiskalinė diskretinė ekonominė politika – didinamos vyriausybės išlaidos, mažinami mokesčiai ir didinamos transferinės išmokos. Šios priemonės didina visuminę paklausą, sukuria naujų darbo vietų, didina nacionalines pajamas.

Kai nedarbo lygis yra žemas, bet sparčiai didėja infliacija, taikoma stabdomoji fiskalinė diskretinė ekonominė politika – mažinamos vyriausybės išlaidos, didinami mokesčiai ir mažinamos transferinės išmokos; šios priemonės mažina visuminę paklausą. Dėl skatinamosios fiskalinės diskretinės ekonominės politikos didėja valstybės biudžeto deficitas, dėl stabdomosios – atsiranda biudžeto perteklius.

Kai nedarbas didėja ir mažėja gamybos apimtys, gali būti taikoma skatinamoji monetarinė diskretinė ekonominė politika – centrinis bankas atvirojoje rinkoje perka obligacijas, mažina privalomųjų atsargų bei diskonto normas ir taip didina pinigų pasiūlą. Dėl to mažėja palūkanų normos, t. y. pinga kreditai ir sudaromos sąlygos gamybai didėti – vadinamoji pigių pinigų politika.

Jeigu infliacija didelė, vyriausybė gali naudoti stabdomąją monetarinę politiką – centrinis bankas parduoda obligacijas, didina privalomųjų atsargų bei diskonto normas ir taip mažina pinigų pasiūlą. Dėl to didėja palūkanų norma, mažėja paskatos investuoti – brangių pinigų politika. Monetarinė diskretinė ekonominė politika laikoma ilgalaike strategija, kuria papildo fiskalinė diskretinė ekonominė politika.