Dipolinis atšvaitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
II-ojo pasaulinio karo laikų dipoliniai atšvaitai ant lango.

Dipolinis atšvaitas – radiolokacinio atšvaito rūšis, elementarus įtaisas – folijos, metalizuoto popieriaus ar plastiko juostelė ar metalizuotos stiklo gijos (stiklo pluošto) atkarpa, – atspindintis radiolokacinės stoties (radaro) spinduliuojamas radijo bangas, nes jo ilgis lygus pusei radaro spinduliuojamų radijo bangų bangos ilgiui.

Dipolinius atšvaitus barsto ore ar išmeta į orą tam tikro dydio porcijomis, kartais pakeliais, iš kurių jie pasklinda ore. Atšvaitai ore išsidėsto atsitiktinai, todėl išmestas atšvaitų debesėlis turi tam tikrą efektinį atspindžio paviršių:

  • Siekiant sukurti netikrą taikinį į orą išmetamas atšvaitų debesis, kurio efektinis atpindžio plotas lygus lėktuvo, kurį norima imituoti, efektiniam atspindžio plotui. Pvz., vienas lėktuvas išmeta apie 20 atšvaitų porcijų, kurios sukuria 20 netikrųjų taikinių.
  • Kuriant trikdžių uždangą išmetama daug atšvaitų porcijų, kurių atspindžio plotas tiek viršija tikrojo taikinio plotą, kad šis lieka neaptiktas.

Dipolinius atšvaitus į orą išmeta specialiais įtaisais lėktuve ar sraigtasparnyje, specialiomis trumpo nuotolio raketomis (jas naudoja kariniai laivai) ir kt. būdais.

Dipoliniai atšvaitai efektyvūs tik prieš tas radiolokacines stotis, kurių darbinis bangos ilgis lygus dvigubam atšvaito ilgiui. Kai bangos ilgis labai skiriasi, dipoliniai atšvaitai neefektyvūs. Efektyvumas didinamas atšvaitų užtaisą sudarant iš skirtingų ilgių atšvaitų.

Dipoliniai atšvaitai „neapgauna“ radarų, nustatančių taikinių greitį, nes tikrojo ir netikrojo taikinių greičiai labai skiriasi.