Dielektrikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dielektrikas – medžiaga, nelaidi elektros srovei, nes neturi laisvų elektros krūvių. Tačiau dielektriką veikiant elektriniu lauku, esantys surištieji krūviai (atomuose ir molekulėse) labai nežymiai pasislenka, o jis pats tampa elektrinio lauko šaltiniu.

[taisyti] Poliarizacija

Dielektrikai, kaip ir visos medžiagos, sudaryti iš atomų. Pastarieji sudaryti iš teigiamų ir neigiamų elektringųjų dalelių: elektronų ir protonų. Sudarius dielektrikui išorinį elektrinį lauką, pastarasis veikia šias elektringasias daleles. Atomai (arba ištisos molekulės) tampa dipoliais. Dielektrikas poliarizuojasi.

Dielektriko poliarizaciją apibūdina poliarizuotumas.

[taisyti] Dielektrikai

Dielektrikai esti dviejų rūšių:

• Nepoliniai – dielektrikų atomai ir/ar molekulės nėra dipoliai tol, kol nėra juos veikiančio išorinio elektrinio lauko. Paveikus tokius dielektrikus elektriniu lauku, atomai tampa dipoliais, kurių dipoliniai momentai orientuojasi lauko kryptimi.
• Poliniai – dielektrikų atomai ir/ar molekulės yra dipoliniai momentai nesant išorinio elektrinio lauko. Todėl išorinis elektrinis laukias poliniame dielektrike tik orientuoja jo elektrinius dipolinius momentus lygiagrečiai lauko kryptimi.

Kai kurios medžiagos gali poliarizuotis ir be išorinio lauko. Tokie dielektrikai skirstomi į:

• Pjezoelektrikus. Tai kristalai, kuriuose pasireiškia pjezoelektrinis reiškinys – jie poliarizuojasi mechaniškai deformuojami (spaudžiant, tempiant).
• Feroelektrikus. Tai poliniai dielektrikai, kurie savaime poliarizuojasi tam tikrame temperatūros intervale. Už tam tikros individualiam feroelektrikui būdingos temperatūros, dar vadinamos Kiuri temperatūra, feroelektrinės savybės išnyksta ir jis tampa tiesiog poliniu dielektriku.
• Elektretus − pastovių magnetų analogai, kurių aplinkoje yra elektrinis laukas.