Didysis elektronų-pozitronų priešpriešinių srautų greitintuvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dalis LEP tunelio LHC statymo metu.

Didysis elektronų-pozitronų priešpriešinių srautų greitintuvas (angl. Large Electron-Positron Collider, trumpinamas LEP) buvo vienas didžiausių dalelių greitintuvų ir galingiausias leptonų greitintuvas pasaulyje. Greitintuvas buvo pastatytas tarptautiniame branduolinių tyrimų centre CERN, 27 kilometrų ilgio tunelyje po žeme Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijose. LEP naudotas 19892000 m., o šiuo metu jo tunelyje įrengtas ir veikia didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.

LEP pagreitindavo elektronus ir pozitronus iki 45 GeV energijos, jog būtų galima sukurti Z bozoną su apytiksliai 91 GeV energija. Vėliau greitintuvas buvo patobulintas, jog galėtų sukurti W bozonų poras, kurių energijos siekia apytiksliai 80 GeV.

Veikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tūrinis radijo dažnio rezonatorius, naudotas LEP greitintuve (CERN Microcosm muziejus).

LEP dalelių srautus gaudavo iš Super protonų sinchrotrono. Kaip ir visi žiediniai greitintuvai, LEP susidėjo iš daugybės magnetų, kurie nukreipdavo daleles su krūvių apskritimine trajektorija, tūrinių radijo dažnio rezonatorių, skirtų dalelėms greitinti, ir keturpolių, kurie fokusuodavo dalelių spindulį (pvz., kad išlaikytų daleles kartu). O tiksliau sakant, kai dalelės beveik pasiekia šviesos greitį, šie rezonatoriai didina dalelių energiją, kad būtų sukurtos sunkios dalelės, reikalingos susidūrimui. Kai dalelės pagreitinamos iki maksimalios energijos, elektronų ir protonų šakos (spinduliai) suduriamos viena su kita tam tikruose dalelių detektorių taškuose. Kai susiduria elektronas ir pozitronas, jie anihiliuoja sukurdami laikinas daleles: fotoną arba Z bozoną. Šios laikinos dalelės akimirksniu skyla į kitas elementariąsas daleles, kurios yra fiksuojamos milžiniškuose dalelių detektoriuose.

Detektoriai[taisyti | redaguoti kodą]

LEP turėjo keturis didelius dalelių detektorius (Aleph, Delphi, Opal ir L3), išdėstytus tam tikrose požeminėse salėse keturiuose susidūrimų taškuose. Detektoriai gebėjo užregistruoti daleles, jų energiją, judesio kiekį ir krūvį.

Rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

LEP eksperimentų rezultatai leido tiksliai įvertintį daugumą Standartinio modelio dydžių, leidusių patvirtinti šį modelį. Svarbiausi jų: išmatuotos W ir Z bozonų masės.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]