Didaktinė literatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Didaktinė literatūra (gr. didaktikos – pamokomas) – kūriniai, kuriuose meninės raiškos priemonėmis siekiama pamokyti.

Didaktinė literatūra skelbia socialines, politines, filosofines, religines, etines idėjas ir mokslo bei gyvenimo praktikos žinias. Egzistuoja susiformavę specifiniai žanrai, išreiškiantys didaktines tendencijas – pasakėčia, parabolė, legenda, epigrama, aforizmas, didaktinė poema, auklėjimo romanas, moralitė. Didaktinė literatūra kuriama nuo literatūros egzistavimo pradžios. Antikos laikais pamokomuosius kūrinius rašė Hesiodas („Darbai ir dienos“), Lukrecijus („Apie daiktų prigimtį“), Vergilijus („Georgikos“), Horacijus („Poezijos menas“), Ovidijus („Meilės menas“), Ezopas (pasakėčios). Viduramžiais plito religinės tematikos žanrai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai. XVIII a. didaktinės literatūros paskirtis atitiko švietėjų nuostatas. XIX a., įsigalėjus romantizmui, didaktines idėjas reiškė tik pavieniai autoriai. XX a. didaktiškumas išliko politiškai angažuotoje literatūroje.

Ankstyviausi lietuvių kūriniai, turintys didaktinės literatūros bruožų, yra Jono Bretkūno „Postilė“ (1591), Mikalojaus Daukšos „Postilė“ (1599), Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ (1629). Prie didaktinės literatūros priskirtinos Kristijono Donelaičio pasakėčios, iš dalies poema „Metai“ (1818), Antano Tatarės pasakėčios (rink. „Pamokslai išminties ir teisybės“, 1851), Motiejaus Valančiaus pasakojimai ir apsakymai („Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, abi 1868), apysaka „Palangos Juzė“ (1869), Antano Baranausko poema „Dievo rykštė ir malonė“ (1859). Nuo XX a. didaktinės literatūros vaidmuo sumažėjo.