Didžioji Odaliska
„Didžioji Odaliska“ - taip pat žinoma kaip Une Odaliska ar La Grande Odaliska, Žano Ogiusto Dominiko Ingro aliejinės tapybos darbas nutapytas 1814 m. Aukštis - 88,9 m, plotis - 162,56 m. Jame vaizduojama rytų kraštų odaliska arba sugulovė. Ingro amžininkai manė, kad šis darbas reiškė dalininko menininį lūžį nuo neoklasicizmo pereinant į ezoterinę romantizmo kryptį. Didžioji Odaliska susilaukė milžiniškos kritikos, kai buvo pademonstuota viešai. Ji kritikuota dėl ilgų kūno proporcijų ir anatominio realizmo nesilaikymo. Šiuo metu darbas saugomas Paryžiuje, Luvro muziejuje.
Turinys |
Istorija [taisyti]
Šį paveikslą sukurti 1813 m. užsakė Napoleono sesuo, Neapolio karalienė Karolina Murat (1782-1839). Jis buvo nutapytas 1814 m. ir greičiausiai lyginamas su kitu, tokio paties siužeto, paveikslu „La Domeuse de Naples“, kuris sunaikintas 1815 m.
Paveikslas tapytas Romoje, kurioje nuo 1806 m. gyveno ir studijavo Ingras. Italijoje dailininkas pragyveno iki 1824 m., kadangi Prancūzijoje jo menas nebuvo mėgstamas dėl atšiaurios kritikos.
Tapydamas paveikslą „Didžioji Odaliska“ Ingras rėmėsi senaisiais Renesanso laikų tapytojais ir jų maniera tapant nuogas moteris, pavyzdžiui, Tiziano Vecelli „Urbino Venera“ ar Džordžonės „Mieganti Venera“. Tačiau paveiksle vaizduojamos moters atsilošimo atgal ir žvelgimo pro petį poza yra tiesiogiai perimta iš 1800 m. Žako Luji Davido (1748-1825) paveikslo ,,Madam Recamier", kurį tapyti padėjo pats Ingras.
Maža odaliskos galva, prailgintos galūnės ir šaltos spalvos leidžia spręsti, kad tapant šį paveikslą buvo remtasi Manierizmo (1520 - 1580) įtaka, pvz., Bronzino ,,Alegorija su Venera ir Kupidonu" ar Lukas Kranacho Vyresniojo ,,Kupidonas, besiskundžiantis Venerai".
Kai paveikslas buvo 1819 m. eksponuojamas Salone, kritikų požiūris dar kartą patvirtino, kad šie nesupranta Ingro stiliaus. Vienas iš kritikų pabrėžė, kad paveikslas „neturi nei raumenų, nei kaulų, nei kraujo, nei gyvybės, nei reljefo, iš tiesų jis neturi nieko, kas leistų manyti, jog tai kopija“ Šis eklektinis stilių mišinys, derinant klasikinę formą su romantizmo temomis, sukėlė aršius kritikų ginčus, kai buvo pirmą kartą pademonstruotas 1814 m. Kritikai apšaukė Ingrą sukilus prieš šiuolaikinę formą ir turinio stilių, bei ignoravus anatominę tikrovę. Iš tiesų Ingras mėgo ilgomis linijomis perteikti išlinkimus ir geidulingumus, be to, paveiksle gausu netgi šviesos sušvelnijančios kūno masę. Ingras buvo kritikuojamas dėl šio darbo iki pat 1820 m. vidurio.
Anatomija [taisyti]
Dėl kilusios pirminės kritikos paveikslas tapo plačiai žinomas. Figura „Didžioji Odaliska“, manoma, yra nutapyta su „dviem ar trim slanksteliais per daug“. Kritikai tuo metu tikėjo, kad kūno proporcijų prailginimas yra Ingro klaida, tačiau naujos studijos parodė, kad toks prailginimas yra apgalvotas dailininko meninis iškraipymas. Išmatavus tikros moters proporcijas matoma, kad Ingro figūra buvo nutapyta su stuburo išlinkimu ir dubens poslinkiu, įmanoma gavus kopijuojant. Taip pat tyrimai rodo, jog kairė odaliskos ranka yra trumpesnė nei dešinioji. Tyrimai daro išvadą, kad figura buvo prailginta penkiais, o ne dviem ar trim slanksteliais ir taip buvo sukurtas nesaikingas efektas dubens ir apatinės dalies ilgių, vietoj paprasčiausių strėnų srities.
Atsižvelgiant kiek pareigų, patenkinti kūniškiems sultono geiduliams, atlikdavo sugulovės, šis dubens prailginimas yra simbolinis Ingro iškraipymas. Šį meninį simbolį taip pat galėjo reprezentuoti jausmingas moteriškas grožis, jos įdėmus žvilgsnis, kitą vertus, apie tai buvo sakoma, jog odaliskos išvaizdoje turi „atsispindėti sudėtingas psichologinis veido charakteris“ arba „jokių jausmų neatsispindėjimas veide“. Iš tiesų, atstumas tarp jos žvilgsnio ir dubens gali būti fizinis įvaizdis, per kūrį išreiškiama mąstysenos giluma ir sudėtingos moters minčių ir jausmų emocijos.
Literatūra [taisyti]
- Weston, Helen (1996). "A Look Back on Ingres". Oxford Art Journal 19 (2): 114–116. DOI:10.1093/oaj/19.2.114.
- Kleiner, Fred; Christian J. Mamiya (2005). Gardner’s Art Through the Ages (12 ed.). California: Wadsworth/Thompson Learning. pp. 826–827. ISBN 0-534-64091-5.
- Benjamin, Roger (December 2000). "Ingres Chez Les Fauves". Art History 23 (5): 754–755. DOI:10.1111/1467-8365.00242.
- "Une Odalisque". Louvre Museum. http://www.louvre.fr/llv/oeuvres/detail_notice.jsp?CONTENT%3C%3Ecnt_id=10134198673226311&CURRENT_LLV_NOTICE%3C%3Ecnt_id=10134198673226311&FOLDER%3C%3Efolder_id=9852723696500815&fromDept=true&baseIndex=5&bmUID=1189640260361&bmLocale=en. Retrieved 2008-01-09.
- Maigne, Jean-Yves; Gilles Chatellier, Hélène Norlöff (July 2004). "Extra vertebrae in Ingres' La Grande Odalisque". Journal of the Royal Society of Medicine 97 (7): 342–344. DOI:10.1258/jrsm.97.7.342. PMC 1079534. PMID 15229267. //www.pubmedcentral.nih.gov/articlerender.fcgi?tool=pmcentrez&artid=1079534. Retrieved 2008-01-09.
- Hautefeuille, Annie (2 July 2004). "Little extra out the back". The Australian: pp. 16
