Didžiausio tikėtinumo metodas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Didžiausio tikėtinumo metodas – statistikoje naudojamas taškinių įverčių skaičiavimo metodas.

Šiuo metodu rasti parametrų įverčiai yra suderintieji ir efektyvieji, tačiau kartais jie gali būti paslinktieji.[1]

Manoma, kad didžiausiąjį tikėtinumo metodą sukūrė 1912 R. A. Fišeris.[2]

Principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Stebimas atsitiktinis dydis , jo tankio funkcija yra žinoma
  • Sudaroma tikėtinumo funkcija
  • Tada ieškoma tokia , kuri maksimizuotų funkciją . Dažniausiai tai daroma taip[3]:
  1. Randamas tikėtinumo funkcijos natūrinis logaritmas
  2. Ieškoma šio logaritmo išvestinė atžvilgiu
  3. Išvestinė prilyginama nuliui
  4. Gautas rezultatas yra taškinis įvertis

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algimantas Aksomaitis. Tikimybių teorija ir statistika. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas: "Technologija, 2002, 284 p. ISBN 9986-13-893-0.
  2. didžiausiojo tikėtinumo metodas(parengė Vilijandas Bagdonavičius). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-02-05).
  3. http://rucike08.wordpress.com/2009/11/07/didziausio-tiketinumo-metodas [žiūrėta 2013 m. lapkričio 26 d.]