Dialektinė teologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dialektinė teologija – svarbiausia šiuolaikinio protestantizmo teologijos kryptis, daugiausiai paplitusi Vakarų Europoje ir JAV. Šiai teologijos krypčiai pradžią davė S. Kierkergoro religinė mistika, vokiečių ankstyvasis egzistencializmas bei I pasaulinio karo sukelta Europos civilizacijos krizė. 19211922 m. teologai K. Bartas ir E. Bruneris, gyvenę Šveicarijoje, bei R. Bultmanas (Vokietija) suformulavo dialektinės teologijos principus, artimus M. Heidegerio ir K. Jasperso filosofiniam metodui. Mėgindami atnaujinti reformatų teologiją, jie kritikavo religiją už bejėgišką bandymą intelektualinėmis ir kultinėmis manipuliacijomis atskleisti tikėjimo turinį. Religija esanti iliuzija, kurios dėka žmogus Dievo paveiksle mistifikuojąs save patį. Anot dialektinės teologijos, tikėjimas, skirtingai nei religija, esąs neapibrėžtas ir iš anksto nenumatytas žmogaus suartėjimas su Dievu. Dievas laikomas žmogiškais matais neišmatuojamu, nesuprantamu, visiškai nedaiktišku visokios daiktiškumo krizės šaltiniu, pasaulio nebūtimi.

Kai kurie dialektinės teologijos atstovai kritikavo XX a. civilizaciją, kaltino ją už daiktų, technikos absoliutinimą, žmonių dvasinį nuopuolį.

Dėl 4 dešimtmečio politinių įvykių Vokietijoje dialektinė teologija suskilo; vieni jos atstovai kritikavo hitlerizmą, kiti jį rėmė. R. Nybūras JAV tęsė europinę dialektinę teologiją, perėmęs iš jos teologinio liberalizmo ir socialinio liberalizmo kritiką.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Dialektinė teologijaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio