Deukalionas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Graikų mitologijoje Deukalionas (gr. Δευκαλίων) – žmonijos protėvis, titano Prometėjo sūnus, Epimetėjo ir Pandoros dukters Piros vyras, deukalionidų protėvis. Jis valdė Ftijo regioną pietų Tesalijoje. Deukalionas ir jo žmona buvo vieninteliai, kuriems Dzeusas leido išsigelbėti iš tvano. Jo atitikmuo judaizme, krikščionybėje ir islame yra Nojus, o šumerų mitologijoje – Utnapištimas (Gilgamešo epas).

Deukaliono tvanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deukalionas ir Pira (1655), aut. Giovanni Benedetto Castiglione.

Visų dievų valdovas Dzeusas, supykęs ant Bronzos amžiaus žmonių (pagal kitą versiją: ant jį įžeidusio Likaono, Arkadijos karaliaus, kuris jam paaukojo berniuką), nusprendė sunaikinti žmones ir pasiuntė į žemę tvaną. Deukalionas ir Pira buvo vieninteliai, kurių pasigailėjo Dzeusas ir leido išsigelbėti. Prometėjo patartas Deukalionas pasidarė valtį ir kartu su Pira išliko gyvi, o visa žmonija per devynias tvano dienas žuvo. Dešimtąją dieną, išvydę Parnaso kalną, jie susirado prieglobstį (variantas: jie pasislepė Etnos viršukalnėje). Po aukojimo Dzeusui – Fiksijui („prieglobstį teikiančiam“), jis Deukalionui pasakė, kaip atgaivinti žmonių giminę (arba patarė Temidės orakulas Parnaso papėdėje). Vienplaukiai ir nusijuosę diržus Deukalionas ir Pira turėjo mesti per galvą „promotės kaulus“. Atspėjęs, kad taip dievas vadina akmenis, Deukalionas padarė kaip liepiamas. Iš akmenų, kuriuos metė jis, atsirado vyrai, o iš Piros mestųjų – moterys. Deukalionas su Pira ir patys susilaukė vaikų: Amfiktiono, Protogenėjos, visų genčių protėvio Helėno bei kitų. Vėliau Deukalionas paliko Parnasą, pastatė pamatus Dzeuso šventykloms Lokride bei Atėnuose, kur ir buvo palaidotas.[1]

Visi padavimai apie tvaną remiasi istoriniais įvykiais, todėl Deukaliono tvanas šiandien siejamas su ugnikalnio išsiveržimu Santorino saloje, sunaikinusiu salą apie 1500 m. pr. m. e. Susidariusi potvynio banga veikiausiai smarkiai nusiaubė Egėjo jūros salas ir pakrantes.[2]

Graikų mitologijoje yra minimi trys tvanai: seniausias įvyko valdant Bojotijoje Ogigui, antrasis – Deukaliono laikų tvanas ir trečiasis buvo prie Dzeuso sūnaus, Trojos įkūrėjo Dardano. Manoma, kad mitas apie Deukaliono laikų tvaną pateko iš Azijos ir remiasi tuo pačiu šaltiniu, kaip ir Biblijos legenda apie Nojaus laivą. Tačiau mite minimi kalnai Graikijoje, Trakijoje ar Sicilijoje, kur buvusi bangų atnešta valtis, liudija, kad padavimas apie tvaną vėliau buvo priderintas prie legendos apie pasaulio tvaną.[3]

Deukalionidai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deukalionas ir Pira (1636), aut. Piteris Paulius Rubensas.

Deukalionidais buvo vadinami Deukaliono ir Piros palikuonys:

Helėno su nimfa Orseide palikuonys tapo garsių graikų genčių pradininkais: Doras – dorėnų, Eolas – eoliečių, o Ksuto sūnūs Jonas ir Achajas – achajų ir jonėnų.


Literatūra

  1. Mitologijos enciklopedija. Pasaulio tautų mitologinės būtybės ir vaizdiniai, leid. „Vaga“, Vilnius, 1997 m., 192 p.
  2. Antikos žodynas, Alma littera, Vilnius, 1998 m., 103 p.
  3. Aleksandra Teresė Veličkienė, Ariadnės siūlas. Antikos mitai ir legendos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1998 m., 170 p.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.