Deža Vu (1988 filmas)
Deža vu – meninis filmas, tarybinė-lenkiška gangsterinė avantiūristinė komedija-farsas, kurio veiksmas vyksta Odesoje.
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
1920-ieji. Rusijoje – NEPas, o JAV – sausas įstatymas. Čikagos butlegerių mafija (pogrindiniai prekiautojai spiritu) ieško išdaviko Miko Ničo – Mikitos Ničeporuko. Žinoma, kad jis pabėgo į Odesą, kur atidarė didįjį kelią: vežti spiritą šiaurės Arkties vandenyno krantais iš Rusijos į JAV. Nuspręsta nužudyti išdaviką. Dėl to pakviečiamas pats žinomiausias samdomas žudikas – slavų kilmės amerikiečių gangsteris, pavarde Polakas, kuris kaip profesorius entomologas keliauja į Sumatrą gaudyti drugelių ir atvyksta į tarybinę Odesą aplankyti tėvo kapą. Aukos paieškose samdomas žudikas papuola į pačias netikėčiausias situacijas, susijusias su Odesos ir beprotiškos epochos ypatumais. Kadangi jis yra pirmasis garlaivio Niujorkas – Odesa keleivis, jam priskiriama gidė – komjaunuolė Gluško, neduoda ramybės pionieriai ir žurnalistai. Iššokęs iš traukinio ir susitrenkęs galvą Polakas užmiršta, kas yra iš tikrųjų (amnezija) ir bando gyventi pagal savo legendą – kaip profesorius. Ničiporukas, pažinęs žudiką, bando jį nužudyti. Polokas išgyvena tai atminties atgavimo, tai praradimo periodus (deja vu). Filmo finalas atitinka mintį ir pavadinimą, kaip dar vienas dežavu: panašu, visa istorija vėl pasikartos, šį kartą – su samdomu žudiku, atvykstančiu nužudyti paties Polako už tai, kad šis neįvykdė užsakymo.
Vaidina[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jeržis Šturas – lenkas Džonis Polakas, mafijos žudikas, dar vadinamas Profesoriumi, praradęs atmintį
- Vladimiras Golovinas – Mik Ničus (Mikita Ničiporukas), iš Odesos kilęs amerikiečių gangsteris
- Nikolajus Karačencovas – „Miška Japončikas“, Miko Ničo padėjėjas Odesoje
- Galina Petrova – draugė Klara Gluško, komjaunuolė
- Olegas Šklovskis – milicijos leitenantas Žoržas Perepliotčikovas (slaptai)
- Liza Machulska – Odesos milicijos leitenantė Afrodita Perepliotčikova, jo žmona (slaptai)
- Viktoras Stepanovas – kriminalinės paieškos skyriaus viršininkas Petro Musijevičius Krivonoščenko (slaptai)
- Vasilijus Miščenko – Kostia, viešbučio darbuotojas
- Vsevolodas Safonovas – profesorius Babočkinas
- Vladimiras Belousovas – laikraščio „Jūreivis“ korespondentas
- Vitalijus Šapovalovas – viešbučio šveicorius
- Viktoras Pavlovskis – Odesos milicijos seržantas (slaptai)
Kompozitorius: Kšesimiras Dembskis.
Pagrindinė muzikinė filmo tema – dainelė Deža vu (1920 – ųjų metų amerikietiškų miuziklų stiliaus), kompozitorius K. Dembskis, žodžiai Jaceko Bromskio. Atlieka Majka Ježovska [1].
Įdomūs faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lenkijos aktoriui Jerži Šturui labai nepatiko šis darbas tarybinėje kinostudijoje. Kaip tik tada jam prasidėjo sveikatos problemos (grįžtant į Lenkiją jį ištiko širdies priepuolis). Todėl jo vaidinamo amerikiečių gangsterio Polako susiraukęs veidas nėra vien tik aktorinių Šturo sugebėjimų pasekmė. Filme beveik nėra šaržavimo – visą aptarnavimo sferą (viešbutis, viešas maitinimas) filme „Deža vu“ galima laikyti dokumentika (žinoma, 1988 metų). Po filmavimo mieste ilgai sklandė įvairūs gandai (pavyzdžiui, kad filmavimo grupė nesumokėjo merginoms, kurios apsinuoginusios nusifilmavo „nelegalaus“ restorano epizoduose).
- Filmo režisieriaus tėvas Jonas Machulskis (garsus ponas Kvinto iš filmo Va Bank) pasirodė epizodiniame vaidmenyje pirmuose kadruose (priešistorėje) kaip mafijos bosas donas Čimino – jo prototipas akivaizdžiai yra donas Vito Korleone, kurį vaidina Marlonas Brando „Krikštatėvyje“: Machulskis kalba anglišku akcentu su labai neaiškia dikcija.
- Mafijoziai, pasirodantys scenose Čikagoje, turi garsių italų kilmės Holivudo veikėjų pavardes – de Niro, Čimino, Skorsezė, Pačino, Kopola, de Palma, Stalonė ir t. t. [2].
- Vienoje scenoje Polakas Odesoje vejasi Ničiporuką ir jie papuola ant Potiomkino laiptų, kur kaip tik tuo momentu režisierius Sergejus Eizenšteinas filmuoja savo filmą „1905 m.“, daugiau žinoma kaip „Šarvuotis Potiomkinas“. Abu gangsteriai atsitiktinai papuola į masinę sceną, ir Eizenšteino vežimėlis pradeda riedėti ne pagal režisieriaus scenarijų, bet dėl to, kad jį pastumia Polakas.
- Kiti režisieriaus Machulsko cituojami filmai – „Neįtikėtini misterio Vesto nuotykiai bolševikų valstybėje“, „Čiapajevas“, „Mes iš Kronštato“, „Optimistinė tragedija“, o iš gangsterinių, be Kopolos„Krikštatėvio“, Serdžijo Leone filmas „Kartą Amerikoje“ ir kiti.
- Vladimiro Vysockio sūnus Nikita Vysockis pasirodė viename iš epizodų kaip rusų džiazmenas (su bandža), rodantis Polakui teisingą sinkopę.
- Tikslūs veiksmo metai – 1925 m., kaip ir filmo „Šarvuotis Potiomkinas“ filmavimo, ir to, kad Džo Polakas plaukia iš Valstijų viename garlaivyje su Vladimiru Majakovskiu, kuris kaip tik tais metais keliavo į Ameriką.
- Vienas iš filmo epizodų demonstruoja veiksmą veiksme pagal heraldinę konstrukciją: Džo Polakas sėdi Čikagos Operoje ir žiūri operą „Toska“. Pagal siužetą pagrindinį herojų turi sušaudyti. Bet pagrindinė herojė sumoka savo kūnu blogiukui Skapijui ir jis pažada, kad jį tik tariamai sušaudys. Bet Skapijas meluoja, ir herojų sušaudo iš tikrųjų. Be abejo, pagrindinį herojų vaidinantį tenorą aktoriai, vaidinantys kareivius, turi sušaudyti tik tariamai. Tuo momentu Polakas iš savo ložės jį nušauna iš tikrųjų.
- Odesos vaikų bibliotekos pastatas buvo filmuojamas kaip „Ničiporuko bandelinė“. Tandeminių dviračių lenktynių maršrutas filme gerai apgalvotas – herojus Šturas suka ratą po rato, atsidurdamas skirtinguose miesto vietose, sudarydamas žiūrovams vaizdą apie Odesos geografiją.