Davidas Oistrachas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Davidas Oistrachas
Bundesarchiv Bild 183-23447-0001, Dresden, Konzert David Oistrach (crop).jpg
Davidas Oistrachas
Gimė: 1908 m. rugsėjo 30 d.
Odesa, Ukraina
Mirė: 1974 m. spalio 24 d. (66 metai)
Amsterdamas, Nyderlandai
Veikla: Rusų smuikininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: Davidas OistrachasVikiteka

Davidas Fiodorovičius Oistrachas (rus. Давид Фёдорович Ойстрах g. 1908 rugsėjo 30 Odesa, Ukraina1974 m. spalio 24 d. Amsterdamas, Nyderlandai) – rusų smuikininkas, muzikos pedagogas, dirigentas, visuomenės veikėjas, vienas iškyliausių XX amžiaus muzikantų, vienas garsiausių pasaulio smuikininkų.

Davidas Fiodorovičius Oistrachas, būdamas talentingas ir produktyvus pedagogas, išugdė nemažai pasaulinės šlovės sulaukusių smuikininkų. Oistrachas įrašė kone visus reikšmingesnius smuiko veikalus ir daugybę kamerinės muzikos įrašų, taip pat redagavo didelę dalį svarbiausių smuiko kūrinių ir buvo reikšmingo skaičiaus naujų opusų konsultantu ir pirmuoju atlikėju. Davidas Oistrachas buvo ir dirigentas, dirigavęs įvairiausiems viso pasaulio orkestrams.

Ankstyvieji metai[taisyti | redaguoti kodą]

Jis gimė Odesoje, tuometinės Rusijos imperijos kultūros centre (dabar Ukraina). Jo tėvas Fiodoras Oistrachas, buvo žemo rango valstybės tarnautojas, o motina Izabelė Stepanovna Odesos Operos teatro choro vokalistė. Penkerių, jaunas Davidas pradėjo studijuoti smuiką ir altą per garsų vietinį dėstytoją Piotrą Stoliarskį. Jisai buvo pirmasis ir vienintelis Oistracho mokytojas.

Pirmasis jo debiutas buvo 1914 m., kai jis pasirodė scenoje kaip jauniausias Stoliarskio mokyklos mokinys. 1923 m. įvyko Oistracho solinis debiutas su orkestru, kur jis atliko J. S. Bacho koncertą smuikui a-moll. Baigęs Stoliarskio muzikos mokyklą, 1923 metais įstojo į Odesos Konservatoriją, Piotro Stoliarskio smuiko klasę. 1926 m., baigiamajame egzamine jis atliko J. S. Bacho Čiakoną, Tartinio sonatą "Velnio treliai", Rubinšteino alto sonatą ir Sergėjaus Prokofievo koncertą smuikui D-dur, kuris dar tik buvo pradėjęs savo muzikinę istoriją. 1927 m. Oistrachas atliko Aleksandro Glazunovo koncertą smuikui diriguojant pačiam autoriui Kijeve ir Odesoje. 1928 m. smuikininkas debiutavo su Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Filharmonijos orkestru didžiojoje Filharmonijos salėje diriguojant Nikolajui Malko, atlikdamas Piotro Čaikovskio koncertą smuikui D-dur op.35.

Maskvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1928 m. Davidas Oistrahcas persikelė gyventi į Maskvą. Maskvoje jis buvo niekam nežinomas, todėl pradžia buvo sunki. Norint išgyventi, Davidui Fiodorovičiui tekdavo priimti įvairius darbo pasiūlymus. Jis grodavo pramoginiuose renginiuose arba tiesiog kaip pritariantis smuikininkas vokalistams. Su grupe įvairių atlikėjų Oistrachas dažnai keliaudavo po įvairius miestelius, praleisdamas naktis geležinkelio stotyse ar nepatogiuose nakvynės namuose. 1930 Davidas vedė jauną pianistę Tamara Rotarevą. Sekančiais metais, jie susilaukė sūnaus Igorio, kuris vėliau sekdamas tėvo pedomis tapo žymus smuikininkas. 1929 sausio 22 dieną įvyko pirmasis Oistracho rečitalis Maskvoje, W. A. Mozarto vardo salėje.

Konkursai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1930 metais Davidas Oistrachas laimėjo pirmąją premiją Ukrainos respublikiniame smuikininkų konkurse Charkove
  • 1935 metais laimėjo pirmąją premiją Visasąjunginiame konkurse Leningrade
  • 1935 metais Varšuvoje surengtame pirmajame tarptautiniame H. Wieniawskio smuikininkų konkurse jisai laimėjo antrąją premiją, užleisdamas ant aukščiausios pakylos talentigą 15-kos metų smuikininkę Ginette Neveu
  • 1937 metais Briuselyje surengtame Eugeno Ysaye konkurse (dabar žinomas kaip Karalienės Elizabietos konkursas), laimėjo absoliučią pirmąją vietą, kuri galutinai atvėrė jam kelią į pasaulinį pripažinimą. Iš karto po konkurso surengtas koncertinis turas po Belgiją, Nyderlandus ir Prancūziją susilaukė ypatingo dėmesio. Koncertų salės lūžo nuo klausytojų, o pasirodymus lydėdavo griausmingos ovacijos.

Prieškario ir karo laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Po sėkmingo pasirodymo E. Ysaye konkurse Briuselyje, Oistrachas tapo labai laukiamas ir kviečiamas daugelyje pasaulio salių. Įvairūs sovietiniai kompozitoriai ėmė jam dedikuoti kūrinius. Jis atliko Nikolajaus Miaskovskio ir Aramo Chačiaturiano koncertų premjeras Rusijoje. Antrojo pasaulinio karo metu jis aktyviai koncertavo Sovietų Sąjungoje. Vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjunga Oistrachas nepasitraukė iš Maskvos, o toliau tęsė savo kūrybinę veiklą. Jis koncertavo fronto linijose, ligoninėse, apsuptyje esančiame Leningrade. Dėstė Maskvos konservatorijoje, grojo radijo klausytojams.

Tarptautinis pripažinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Iš karto po karo Oistrachas keliavo po Sovietų įtakos šalis: Bulgariją, Rumuniją, buvusią Jugoslaviją, Austriją, Čekoslovakiją. įtin sekmingas buvo Oistracho debiutas Prahos muzikos festivalyje "Pragos pavasaris", kur jisai susilaukė ypatingo pasisekimo. Šeštajame dešimtmetyje Oistracho koncertų maršrutai išplito po visą pasaulį: 1951 metais jis groja Florencijos festivalyje "Maggio Musicale" Italijoje, 1952 grojo koncertus Rytų Vokietijoje, 1953 Prancūzija, 1954 Didžioji Britanija. 1955 metais Oistrachas Debiutavo koncertais Japonijoje ir Amerikoje. Iš viso, per savo karjerą, JAV Oistrachas gastroliavo septynerius kartus. Nuo 1960 metų Oistrachas šalia atlikėjo, pradėjo ir dirigento karjerą.

Pedagogas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1934 m. Davidas Oistrachas Maskvos Konservatorijos dėstytojas, profesorius nuo 1939 m. Maskvos konservatorijoje dėste iki pat 1974 m. Pas Oistrachą mokėsi gausus būrys smuikininkų, kurių didelė dalis vėliau išgarsėjo visame pasaulyje. Garsiausi D. Oistracho mokiniai: Nina Beilina, Stefanas Gheorgiu, Eduardas Grachas, Olga Kaverzneva, Olegas Kaganas, Valerijus Klimovas, Gidonas Kremeris, Olegas Krysa, Aleksandras Livontas, Igoris Oistrakhas, Olga Parkhomenko, Victoras Pikaisenas, Viktoras Radovičius, Simeonas Snitkovskis, Liana Isakadze ir Audronė Vainiūnaitė. Pažymėtina, jog pagrindiniai pokario Lietuvos smuiko mokyklos kūrėjai Aleksandras Livontas ir Viktoras Radovičius buvo Davido Oistracho absolventai, po karo baigę mokslus Maskvoje ir atvykę gyventi į Vilnių.

Vėlyvieji metai[taisyti | redaguoti kodą]

1968 m. buvo švenčiamas smuikininko šešiasdešimtmetis, kurio proga buvo surengta daug šventinių koncertų Sovietų Sąjungoje, tarp jų ir Vilniuje. Oistrachas jau buvo sulaukęs pasaulinės šlovės ir pripažintas vienu žymiausių XX amžiaus smuikininkų, šalia Jaschos Heifetzo, Yehudi Menuchino, Georgo Eneskų ir kitų.

Apie 10 metų Oistrachas grojo 1702 metų Stradivarijaus smuiku Conte di Fontana, kurį 1966-aisias iškeitė į 1715 metų Stradivarijų Ex Marsick.

1964 m. Oistrachas patyrė infarktą. Tačiau sėkmingai reabilitavęsis toliau tęsė savo aktyvią koncertinę ir pedagoginę veiklą. Jis jau buvo tapęs vienas iš pagrindinių Sovietų Sąjungos kultūriniu ambasadoriumi užsienyje. Po ciklo diriguotų koncertų Davidas Oistrachas mirė Amsterdame, nuo širdies smūgio, 1974 m. Jo palaikai buvo pervežti ir palaidoti Maskvoje.