Daugtaškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Skyrybos ženklai

apostrofas ( ' ) ( )
skliausteliai ( ( ) ) ( [ ] ) ( { } ) ( ⟨ ⟩ )
dvitaškis ( : )
kablelis ( , )
brūkšnys ( ) ( ) ( ) ( )
daugtaškis ( ) ( ... )
šauktukas ( ! )
taškas ( . )
brūkšnelis ( - ) ( )
klaustukas ( ? )
kabutės ( ‘ ’ ) ( “ ” ) ( „ “ ) ( « » )
kabliataškis ( ; )
pasvirasis brūkšnys ( / )
tarpas (   )
skirsnis ( § )

Tipografiniai ženklai

ampersandas ( & )
žvaigždutė ( * )
eta ( @ )
pasvirasis kairinis brūkšnys ( \ )
laipsnis ( ° )
grotelės ( # )
tildė ( ~ )
vertikalusis brūkšnys ( | )
dalybos ženklas ( ÷ )

Daugtaškis () – skyrybos ženklas, paprastai žymintis sakinyje tyčiomis praleistą žodį ar frazę, kalbėjimo pauzę, dvejonę, neužbaigtą mintį, nutylėjimą ar nutilimą. Dažniausiai naudojamas sakinio pabaigoje (pvz., Aš ėjau ir staiga…), tačiau gali būti ir sakinio pradžioje, paprastai pratęsiant mintį.

Daugtaškis laužtiniuose arba trikampiuose skliausteliuose ([…] ar <…>) reiškia praleistą dalį teksto.

Daugtaškis gali būti spausdinamas tiek kaip trys taškai, tiek ir kaip nepriklausomas, neretai kiek kitaip vaizduojamas spaudos ženklas (Unicode U+2026, HTML & hellip;).

Matematikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matematikoje daugtaškis reiškia „ir taip toliau“, juo logiškai pratęsiamos begalinės ar pakeičiamos lengvai nuspėjamos sekos, pavyzdžiui skaičių nuo 1 iki 10 suma:

arba

(begalinė seka su apskaičiuojama reikšme). Jei naudojamos matricos, daugtaškis gali būti rašomas taip pat vertikaliai ar įstrižai, pavyzdžiui matrica su vienetais diagonalėje:

„Nuspėjama“ reikšmė turi būti nuspėjama vienareikšmiškai. Dėl galimo neteisingo alternatyvaus supratimo matematiniuose įrodymuose daugtaškio vengiama.[1]

Kodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ženklas Unicode Naudojimas
U+2026 (HTML & hellip;) Įprastiniai tekstai
U+22EE Matematinis
U+22EF Matematinis
U+22F0 Matematinis
U+22F1 Matematinis

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Roland Backhouse, Program Construction: Calculating Implementations from Specifications. Wiley (2003), p. 138