Darašuko

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Darašuko
Didieji Mogolai
Visas vardas Padshahzada-i-Buzurg Martaba, Jalal ul-Kadir, Sultan Muhammad Dara Shukoh, Shah-i-Buland Iqbal
Gimė 1615 m. kovo 20 d.
Adžmeras
Mirė 1659 m. rugpjūčio 30 d. (44 metai)
Delis
Palaidotas (-a) Humajuno kapavietė
Tėvai Džahanšachas, Mumtaz Mahal
Vaikai Sifiras, Suleimanas
Religija islamas
Veikla Mogolų princas
Vikiteka Darašuko

Darašuko (urd. داراشکوہ = Dārāšukoḥ; g. 1615 m. kovo 20 d. – 1659 m. rugpjūčio 30 d.) – Mogolų dinastijos princas, Džahanšacho sūnus.

Jaunystėje buvo armijos generolu. Tėvas jį paskyrė savo įpėdiniu. 1645 m. Darašuko paskirtas Alachabado gubernatoriumi, 1648 m. jam paskirtas Gudžaratas. Silpstant Džahanšacho sveikatai, Darašuko gavo vis daugiau įgaliojimų. Tačiau kiti jo broliai taip pat siekė sultono titulo, todėl 1657 m. kilo karas dėl valdžios. Šudžašachas pasiskelbė Bengalijos valdovu, o Muradbakšas ir Aurangzebas susivienijo.

Nors Džahanchašas rėmė Darašuko, kiti jo sūnūs nugalėjo jų pajėgas 1658 m. Samugarho mūšyje. Darašuko atsitraukė į Agrą, iš ten išvyko į Gudžaratą, kur gavo vietinio valdovo Šachnavazchano palaikymą. Nesėkmingai bandė užsitikrinti radžputų paramą. Darašuko vėl pralaimėjo Aurangzebui ir tada pasitraukė į Sindhą. Tačiau vietinis valdovas išdavė Darašuko Aurangzebui. Princas buvo nugabentas į Delį, ten apkaltintas liaudies kurstymu ir islamo apostaze, ir nužudytas. Jo palaikai palaidoti Humajuno kapavietėje.

Darašuko, kaip ir jo prosenelis Akbaras Didysis, buvo mokslo, menų rėmėjas, gilinosi į dvasines temas, siekė islamo ir indų tikėjimų suartėjimo. Dėl savo polinkio į misticizmą, tradicinio islamo šalininkų buvo laikomas eretiku. Darašuko gerai sutarė su sikhais, buvo Guru Har Rai draugu. Princo iniciatyva 1657 m. parengtas 50-ies Upanišadų vertimas iš sanskrito į persų kalbą. Kūrinys pavadintas Sirr-e-Akbar („Didžioji paslaptis“) ir laikui bėgant pateko į islamo pasaulį, o XIX a. pasiekė Europą ir tapo vienu pirmųjų indų religinių šaltinių. Taip pat parašė kūrinių sufizmo, misticizmo temomis.