Danijos Estija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
lot. Ducatus Estonie
Estijos kunigaikštystė
Danijos karalystės dalis
Blank.png
1219 – 1346 Flag of the Teutonic Order.svg
Location of
Kunigaikštystė (rusva) 1260 m.
Sostinė Revalis
Kalbos Danų kalba
Valdymo forma monarchija
Istorija
 - Lindaniso mūšis 1219
 - Parduodama Livonijai 1346 m.

Estijos kunigaikštystė arba Estijos hercogystė (lot. Ducatus Estonie, dan. Hertugdømmet Estland), dar vadinama Danijos Estija – Danijos karalystės vasalinė valstybė, kuri gyvavo nuo 1219 iki 1346 m. dabartinėse šiaurės Estijos teritorijose.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki kunigaikštystės įkūrimo jos teritorijose egzistavo senovės estų žemės Revala, Viruma ir Harja. Kunigaikštystės įkūrimas buvo dalis kryžiaus žygių į Pabaltijį proceso, kuomet Romos popiežius suteikė Danijos karaliui Valdemarui II visišką laisvę kolonizuoti pagonių estų žemes. Po sutarties su Rygos vyskupu, karalius 1219 išsilaipino šiaurinėje Estijoje, ten, kur dabar yra Talinas. Ten danų pajėgos susirėmė su vietinių pagonių pajėgomis. Pasak legendos, būtent šio mūšio metu iš dangaus pasirodė Danijos vėliava, tapusi visų Skandinavijos vėliavų propotipu.

Kadangi tuo pat metu Livonijos ordinas kolonizavo estų teritorijas iš pietų, susikirto Danijos ir Livonijos interesai. Pirminė siena tarp Livonijos ir Danijos buvo nustatyta 1220 m., kuomet Danija, be dviejų šiaurinių žemių, gavo ir Harjos bei Jervos žemes. Tačiau 1227 m. Livonija išvijo danus iš Estijos. Po dešimties metų, 1238 m., Livonijai nusilpus po nesėkmingo Saulės mūšio, ordinas sudarė naują sutartį su Danija, pagal kurią Danija atgavo senąsias Revalos, Virumos ir Harjos žemes. Sugrįžę danai pradėjo karą su Naugardo respublika, per kurį nukariavo dalį vodų žemių.

Svarbiausi kunigaikštystės centrai buvo Revalis, Rakverė ir Narva.

1332 m. mirus Danijos karaliui Kristofui II, karalystėje prasidėjo neramumai, kurie reiškėsi ir Estijoje, kur kovojo kelios politinės jėgos. Tuo pat metu krašto gilumoje sukilo estai (Estų sukilimas (1343)), ir tuo pasinaudojęs Livonijos ordinas užėmė teritorijas. 1346 m. Danija pardavė ordinui Estiją už 19 tūkst. Kelno markių. Oficialiai valdžios perdavimas įvyko lapkričio 1 d.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Kunigaikštystę oficialiai valdė Estijos kunigaikštis (dan. Hertug af Estland), kurio nuo 1269 m. buvo tituluojami Danijos karaliai. Realią valdžią teritorijoje nuo 1240 m. turėjo Danijos skiriami vicekaraliai (lot. Capitaneus. Jų sąrašas yra:

  •  ? 1240–1248
  • Saxo Aginsun 1248–49
  • Stigot Agison 1249
  • Saxo 1254–57
  • Jakob Ramessun 1259
  • Woghen Palissun 1266
  • Siverith 1270
  • Eilard von Oberch 1275–1279
  • Odewart Lode 1279–1281
  • Letgast 1285
  • Friedrich Moltike 1287
  • Johann Sialanzfar 1288
  • Nils Axelsson 1296
  • Nikolaus Ubbison 1298
  • Johann Saxesson 1304
  • Johannes Canne 1310
  • Ago Saxisson 1312–1313
  • Heinrich Bernauer 1313–1314
  • Johannes Kanna 1323
  • Heinrich Spliit 1329
  • Marquard Breide 1332–1335
  • Konrad Preen July 1340 – May 1343
  • Bertram von Parembeke 1343
  • Stigot Andersson 1344–1346