Džovanis Piko dela Mirandola

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Džovanis Piko dela Mirandola

Džovanis Piko dela Mirandola (Pico della Mirandola, 1463 m. vasario 24 d. – 1494 m. lapkričio 7 d.) – italų filosofas.

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dž. Piko dela Mirandola gimė Mirandoloje turtingo aristokrato šeimoje. Pasižymėjo nepaprastai gabumais, dar ankstyvoje jaunystėje jis įgyjo didelį išsimokslinimą. Bolonijos universitete studijavo kanonų teisę, Feraroje, Paduvoje ir Pavijoje – filosofiją. Paduvoje susidomėjo Paduvos averoistų pažiūromis. Lankydamasis Florencijoje, suartėjo su kai kuriais M. Fičino ratelio nariais. Išmokęs graikų kalbą, gilinosi į antikos filosofiją. Būdamas Paryžiuje, susipažino su vėlyvąją viduramžių scholastine filosofija, ypač su Paryžiaus ir Oksvardo filosofų nominalistinėmis koncepcijomis.

Dž Piko dela Mirandola neapsiribojo vien tradicine scholastine Europos filosofija – išmokęs Rytų kalbas (pasakojama, kad jis mokėjęs apie 30 kalbų), jis studijavo arabų ir žydų filosofų bei astronomų veikalus, domėjosi mistika, kabalos filosofija. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Florencijoje. Čia ir mirė paslaptingomis aplinkybėmis.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Dž. Piko dela Mirandola per trumpą gyvenimą nespėjo iki galo realizuoti daugelio kūrybinių sumanymų. Dauguma filosofinių traktatų liko nebaigti. Rašė daugiausia lotyniškai. Tik vienas iš pirmųjų jo traktatų – „Džirolamo Benivjenio kanconos apie meilę komentarai“ (1486 m.) – parašytas italų kalba.

Savo kūrybinę biografiją jis pradeda gana triukšmingai, 1486 m. Dž. Piko dela Mirandola parašė knygą „Filosofiniai, kabalistiniai ir teologiniai samprotavimai“ (Conclusiones philosoficae, cabalisticae et theologicae), kur paskelbė savo filosofinę programą – 900 tezių apie viską, kas pažintina (de omne rescibile). Šioms tezėms ginti Romoje jis organizavo disputą, kuriame pakvietė dalyvauti žymius mokslininkus iš visos Europos. Disputą pradėti jis rengėsi garsiąją „kalba apie žmogaus orumą“, (Oratio de hominis dignitate) – savotišku renesansiškojo humanizmo manifestu. Tačiau popiežius Inocentas VIII 30 tezių paskelbė eretiškomis. O kai Dž. Piko dela Mirandola parašė tų, esą eretiškomis, visas 900 tezių. Disputas neįvyko. Jo organizatoriams grėsė inkvizicijos teismas, todėl Dž. Piko dela Mirandola bėgo į Paryžių, bet pakeliui buvo sučiuptas. Išvengti inkvizicijos teismo jam padėjo jį užstojęs Lorencas Medičis. Pagrindinis Dž. Piko dela Mirandolos filosofinis veikalas „Apie Platono ir Aristotelio suderinamumą“ (De concordia Platonis et Aristotelis, 1496 m.) liko nebaigtas. Iš kitų veikalų paminėtini „Heptaplas apie septyneriopą šešių pasaulio kūrimo dienų aiškinimą“ (Heptaplus de septiformi sex dierum Geneseos enarratione, 1489 m.), „Apie būtį ir vienovę“ (De ente et uno, 1492 m.), „Prieštaravimai dieviškajai astrologijai“ (Disputationes adversus astrologiam divinatricem, 1494 m.) ir kt.

Šaltinis[taisyti | redaguoti kodą]

  • Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas (1984)

Vikiteka