Cochise

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kočizo biustas. Autorė Betty Butts, 2004 m.

Kočizas (apačių kalba K'uu - ch'ish, angl. Cochise, 1815 m. – 1874 m. birželio 8 d.), čirikivavų apačių čokonų („centrinių“ arba „tikrųjų“ čirikavų) giminės vadas ir 1861 m. prasidėjusio maišto prieš baltuosius lyderis. Kočizo apygarda Arizonoje pavadinta jo vardu.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kočizas buvo vienas žymiausių apačių lyderių (kartu su Geronimo), kovojęs su amerikiečių invazija XIX a. Jis buvo apibūdimas kaip labai aukštas, raumeningas, klasikinių bruožų vyras, su ilgais juodais plaukais.

Naiče, Kočizo sūnus, su žmona, 1884 m.

Kočizas ir čokono čirikavai gyveno šiuolaikinės Meksikos Sonoros regiono šiaurėje, dabartinių Naujosios Meksikos ir Arizonos valstijų teritorijoje. Tai buvo tradicinės apačių žemės prieš atsikraustant europiečiams. Braunantis ispanams, o vėliau meksikiečiams į jų žemes, čirikavai vis labiau ėmė priklausyti nuo Meksikos vyriausybės tiekiamo maisto, norint juos apraminti. Kai ši praktika buvo nutraukta 1831 m., daugelis čirikavų grupių ėmė plėšikauti, kad papildytų savo maisto atsargas.

Meksikos vyriausybė ėmė rengti karinius žygius norėdama paiimti į nelaisvę ar neutralizuoti čirikivų apačius, tačiau sulaukė aršaus pasipriešinimo iš Kočizo ir jam pritariančių apačių. Meksikiečių reidai ilgą laiką buvo nesėkmingi, neretai juos tiesiog sustatbdydavo apačiai. Norėdami pajungti čirikavus, meksikiečiai padedami amerikiečių ar etninių amerikiečių samdinių ėmė žudyti apačių civilius. Taip žuvo ir Kočizo tėvas. Tai tik dar labiau supykdė apačius ir paskatino juos keršyti. 1848 m. Meksikos kariškiams pavyko sučiupti Kočizą, kai šis užpuolė Fronterą Sonoroje, tačiau vėliau iškeitė jį į tuziną meksikiečių belaisvių.

Pasienio konfliktai[taisyti | redaguoti kodą]

Regione, kuriame gyveno apačiai, nuo 1831 m. iki 1850 m., kai didžiąją teritorijos dalį aneksavo JAV, nuolat tvyrojo įtampa tarp apačių ir europiečių naujakurių. Po aneksijos prasidėjo gana trumpas taikos periodas. 1856 m. Kočizas susitikęs su majoru Inoku Stinu iš JAV armijos 1-ojo dragūnų pulko pažadėjo leisti amerikiečiams keliauti per čirikavų kraštą pietiniu maršrutu į Kaliforniją. Taip pat neprieštaravo, kai „Buterfield Overland Mail“ įkūrė pašto stotį Apačių perėjoje. Kočizas joje net įsidarbino medkirčiu.

Trapi taika ilgai netruko, nes amerikiečių ekspansija į apačių teritoriją tęsėsi. Oficialiai taika baigėsi 1861 m., kai apačių būrys nuvarė vieno fermerio galvijus ir pagrobė jo dvylikos metų posūnį. Kočizas ir dar penki jo būrio nariai buvo neteisingai apkaltinti dėl šio išpuolio (kurį atliko kojoterų apačių būrys). Šeši įtariamieji buvo sulaikyti nepatyrusio armijos karininko (leitenanto Džordžo Baskomo) ir atgabenti į fortą apklausai. Kadangi jie neigė savo kaltę, buvo areštuoti ir įkalinti.

Sulaikytieji bandė pabėgti, vienas apačas buvo nušautas, kiti pagauti, Kočizui pavyko pasprukti. Jis skubiai paėmė įkaitus, tikėdamasis susiderėti dėl likusių keturių apačių išlaisvinimo. Tačiau planas nepavyko, abi pusės nužudė savo įkaitus, o šis įvykis vėliau buvo pavadintas „Baskomo afera“. Keršydamas Baskomas pakorė Kočizo brolį ir du jo sūnėnus, kas galutinai supykdė apačių vadą. Ši afera buvo pagrindinė priežastis dėl kurios kilo 25-ius metus trukę „Apačių karai“.

Kočizas prisijungė prie savo 70-ies metų uošvio Mango Kolorado, kartu jie surengė daugybę atsakomųjų išpuolių ir naujakurių apiplėšimų. Daugybė žmonių žuvo abiejose pusėse, tačiau apačiai po truputį ėmė viršų ir JAV buvo priversta siųsti ekspediciją, vadovaujamą generolo Džeimso Karletono.

Apačių perėjos konfliktas[taisyti | redaguoti kodą]

1862 m. Mangas Koloradas ir Kočizas su 500 karių gynė savo pozicijas Apačių perėjoje nuo Kalifornijos savanorių, vadovaujamų Džeimso Karletono. Pabėgti juos privertė tik nukreipta į jų pozicijas haubicų ugnis. Šis įvykis vadinamas Apačių perėjos mūšiu.

Pasak žvalgo Džono Kremonio ir istoriko Dano Frapo, haubicų ugnis kaipmat privertė apačius trauktis. Tačiau Aurora Hunt, Karletono biografė, rašo: „Tai buvo pirmas kartas, kai indėnai susidūrė su artilerijos ugnimi. Nepaisant to, jie dar kelias valandas atkakliai kovėsi, kol galiausiai pabėgo.“

1863 m. Mangas Koloradas buvo suimtas, kai ėjo tartis su amerikiečiais, nešdamas taikos vėliavą. Vėliau Mangas buvo pakartas, o jo kūnas išniekintas. Tai paskatino tolimesnį apačių priešinimąsi baltiesiems užkariautojams. Kočizas tęsė savo antpuolius visą XIX a. septintą dešimtmetį.

Paėmimas į nelaisvę, pabėgimas ir karo pabaiga[taisyti | redaguoti kodą]

Dragūno kalnai pietų Arizonoje.

Po daugelio susirėmimų Kočizas ir jo vyrai buvo nustumti į Dragūnų kalnus, kuriuos sugebėjo naudoti kaip slėptuvę ir bazę iš kur toliau rengdavo puolimus prieš baltuosius naujakurius. 1870 m. Indėnų reikalų biuro vadovas Elajus Parkeris (pirmasis šio biuro vadovas indėnas) ir kiti valdžios atstovai sumanė pakviesti Kočizą į Vašingtoną, tikėdamiesi įvesti taiką apačių genčių žemėse. Baltiesiems Kočizą pavyko rasti tik 1871 m. pavasarį, bet kai ryšys buvo užmegztas, vadas vyriausybės kvietimo nepriėmė.[1] Tais pačiais 1871 m. regione įsikūrusiai JAV armijai vadovauti buvo paskirtas generolas Džordžas Krukas.

Generolas išsiuntė penkias kavaleristų kuopas, kad išnaršytų Dragūnų kalnus. Apačiai generolą praminė Pilkuoju Vilku. Kočizas paspruko ir nusigavo į Naująją Meksiką. Kočizas pats iniciavo susitikimą su generolu Gordonu Greindžeriu iš Santa Fė. Abu norėjo susitarti, Kočizas jau buvo senas, o generolui buvo proga išgarsėti. Taikos sutartis buvo pasirašyta, Kočizas persikėlė į Canada Alamozos rezervatą. Tačiau jau kitais metais čirikavams buvo įsakyta persikelti į Tularosos rezervatą, Naujoje Meksikoje, o jų noras pasilikti gimtosiose žemėse, Arizonoje, nebuvo patenkintas, nors taip buvo sutarta pasirašant taikos sutartį. Kočizas pabėgo ir beveik visus metus (1872) vėl rengė išpuolius prieš naujakurius.

Kitais metais generolas Oliveris Hovardas, padedamas Kočizo kraujo brolio Tomo Jefordso, po derybų pasirašė naują susitarimą. Amerikiečiai nusileido kai kuriems apačių reikalavimams. Kočizas persikraustė į rezervatą Arizonoje kur 1874 m. birželio 8 d. po sunkios ligos mirė.

Kočizui mirus, čirikavų vadu tapo jo sūnus Taza. Tačiau jis nesugebėjo suvienyti apačių genčių taip, kaip tėvas, todėl netrukus atsinaujino plėšikavimai, kuriuos Kočizas buvo griežtai uždraudęs.

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Kočizas 1830 m. vedė Nah – ke – de – sah, Mango Kolorado dukterį. Jie turėjo sūnus Tazą, gimusį 1842 m. ir Naiče, gimusį 1856 m.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984. 185-186 psl.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Thrapp, Dan L. The Conquest of Apacheria. Norman: University of Oklahoma Press, 1967 LCCCN 67-15588 ISBN 0-8061-1286-7
  • Bourke, John G. On the Boarder with Crook. Lincoln: University of Nebraska Press, 1971 LCCCN 74-155699 ISBN 0-8032-5741-4
  • Cochise, Ciyé "The First Hundred Years of Nino Cochise" New York: Pyramid Books 1972 ISBN 0-515-02838-X
  • Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984.