Chosė de San Martinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Chosė de San Martinas
Smartin.JPG
Gimė: 1778 m. vasario 25 d.
Japeju, Argentina
Mirė: 1850 m. rugsėjo 17 d. (72 metai)
Bulonė prie Jūros, Prancūzija
Tautybė: argentinietis
Tėvai: Juan de San Martín, Gregoria Matorras del Ser
Sutuoktinis(-ė): María de los Remedios de Escalada
Veikla: Pietų Amerikos išsidavavimo vienas lyderių
Commons-logo.svg Vikiteka: Chosė de San MartinasVikiteka
Parašas
Firma José de San Martín.svg

Chosė de San Martinas (José Francisco de San Martín y Matorras; g. 1778 m. vasario 25 d. Yapeyú, Korienteso prov. – m. 1850 m. rugpjūčio 17 d. Boulogne-sur-Mer, Prancūzijoje) – Argentinos generolas ir vienas garsiausių Pietų Amerikos išsilaisvinimo sąjūdžio lyderių.

Kartu su Simonu Bolivaru San Martinas išvadavo Pietų Ameriką iš Ispanijos jungo. San Martinas yra Argentinos, Čilės ir Peru nacionalinis didvyris.

San Martinas skelbia Peru nepriklausomybę

Chosė de San Martinas gimė nedideliame Yapeyú miestelyje, Korienteso prov., Argentinoje, tuometinės La Platos vicekaralystės teritorijoje. Jo tėvas buvo ispanų tarnautojas. Jaunystėje išvyko į Ispaniją, kur įgijo išsilavinimą. Jis mokėsi Madrido karo akademijoje, įgijo leitenanto, o 1808 m. papulkininkio laipsnį. San Martinas su Ispanijos armija kovojo prieš Portugaliją, Afrikos kolonijose ir prieš Napoleono invaziją.

1812 m. Napoleonui užėmus Ispanijos valdžią, grįžo atgal į Argentiną. Pasisiūlė tarnauti revoliucinėje armijoje. Laikinoji valdžia sudarė Granaderos kavaleriją vadovaujamą San Martino, kuri turėjo tapti svarbiausia revoliucijos jėga. San Martinas vadovavo sukilimams prieš ispanų pajėgas, o 1813 m. vasario 3 d. laimėjo San Lorenso mūšį. Tai buvo pirmoji argentiniečių pergalė Argentinos Nepriklausomybės kare. Revoliucinė valdžia jam suteikė generolo laipsnį. Atsisakė Kujo gubernatoriaus posto. 1817 m. persikėlė per Andus ir kartu su Bernardo O'Higginsu išvadavo Čilę. Tada atkreipė dėmėsį į Ispanijos tvirtovę – Peru. Net dvejus metus San Martinas ruošėsi puolimui jūra. Įsiveržęs į Peru sunkiai skynėsi kelią pergalės link, tačiau 1820 m. gruodžio 6 d. laimėjo Pisko mūšį ir vicekaralius buvo priverstas pasiduoti. 1821 m. liepos 12 d. San Martino armija įžengė į Limą. Netrukus Peru paskelbė nepriklausomybę. Paskelbtas nacionaliniu Peru gynėju. Suformavus parlamentą, jis atsisakė šių pareigų. 1822 m. liepos 26 d. Sam Martinas Gvajakilyje susitiko su šiaurinės Pietų Amerikos dalies išvaduotoju Simonu Bolivaru. Čia buvo sudaryti planai dėl Lotynų Amerikos ateities. Dauguma šių planų liko neišaiškinti ir nėra žinoma ką nusprendė didieji išvaduotojai.

San Martinas senatvėje. Vienintelė jo nuotrauka.

1824 m. mirus žmonai Remedios de Escalada, San Martinas su dukra pasitraukė į Prancūziją, kur Boulogne-sur-Mer mieste ir praleido paskutines savo gyvenimo dienas. 1880 m. Chosė da San Martino palaikai pergabenti ir palaidoti Buenos Airių katedroje.