Charizma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Charizma (sen. gr. χάρισμα 'dovana') – užburiantis žmogaus patrauklumas ar žavesys galintis kituose įkvėpti atsidavimą, taip pat krikščionių teologinė sąvoka – Dievo duotas sugebėjimas ar talentas.[1] Kalbant apie pirmąją reikšmę, politikos, psichologijos ir vadybos sričių mokslininkai[2][3][4][5] terminą „charizma“ naudoja tam tikram lyderio tipui, darančiam „simbolinio vado įtaką įsišaknijusiems emociniams ir ideologiniams pamatams“ apibūdinti.[6] Paprastai charizmatiškais vadinami asmenys, galintys lengvai patraukti dėmesį ir sukelti kitų susižavėjimą (arba net neapykantą, jei charizma negatyvi) dėl savo asmenybės ir/ar išvaizdos bruožų. Teologijoje terminas charizma suprantamas pagal antrąją reikšmę.[7] Nuo 1950 metų ši sąvoka įvairiomis reikšmėmis tapo plačiai vartojama religijoje, socialiniuose moksluose, žiniasklaidoje ir visose vakarų visuomenėse.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Charizma – graikų kalbos žodis χάρισμα (khárisma), kuris reiškia „laisvai duotas“ arba „ypatinga Dievo malonė“. Terminas kilęs iš žodžio χάρις (charis), reiškiančio „malonė“. Kai kurie šio žodžio šaknies vediniai (įskaitant ir „malonė“) suprantami panašiai kaip šiuolaikinė asmenybės charizma, pavyzdžiui, „patrauklumas ar žavesys“, „geranoriškumas“, „suteikti palankumą ar paslaugą“ arba „būti palaimintam“.[8][9] Be to, senovės graikų dialektas plačiai vartotas romėnų laikais šias sąvokas taikė be priereikšmių, aptinkamų šiuolaikinės religijos vartosenoje.[10] Senovės graikai asmenybės charizmą taikydavo savo dievams; pavyzdžiui, priskirdami žavesį, grožį, gamtą, žmogaus kūrybiškumą ar derlingumą deivėms jie šaukdavo Charites (Χάριτες).

Teologai ir visuomenės mokslų mokslininkai išplėtė ir modifikavo pirminę graikų naudotą žodžio prasmę į dvi atskiras reikšmes, pateiktas viršuje. Patogumo dėlei, pirmąją reikšmę vadinsime asmenybės charizma, o antrąją – Dievo suteikta charizma.

Žodžio charizma reikšmė labai nutolo nuo pirminės „Dievo suteikta“ reikšmės ir netgi nuo „asmenybės charizma“ reikšmės, kuri šiuolaikiniuose anglų kalbos žodynuose sumaišoma su žavesiu ir reputacija. John Potts, kuris plačiai analizavo šio žodžio istoriją, sudeda abi reikšmes.

Šiuolaikinė charizmos reikšmė išlaikoma, tačiau nepaverčiama į kitą būdo savybę, Max Weber aiškina, jog charizma: paslaptinga, išskirtinė savybė. Žiniasklaidos aiškintojai dažnai charizmą apibūdina kaip „X-faktorių“. Charizmai būdingas paslaptingumas.

Palaptingas charizmos pobūdis taip pat siūlo sąsają – bent jau tam tikru laipsniu – iki ankstyviausio charizmos kaip dvasinės dovanos apsireiškimo.[11]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dievo suteikta charizma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dievo suteiktos charizmos raidą fiksuoja hebrajų Biblija ir krikščioniškoji Biblija. Hebrajietiškame tekste apie charizmatiško vadovavimo idėją paprastai signalizuoja daiktavardžio hen ('malonė') arba veiksmažodžio hanan ('parodyti palankumą') naudojimas. Graikiška charizmos sąvoka ('malonė' ar 'dovana') ir šios sąvokos šaknis charis ('malonė') pakeitė hebrajų sąvokas graikiškuose hebrajų Biblijos vertimuose. Visur „tipinis charizmatiško herojaus paveikslas yra iliustracija to, kuris gavo Dievo malonę“.[12] Kitaip tariant, Dievo suteikta charizma taikoma nepaprastai gerbiamoms asmenybėms.

Taigi, Rytų Viduržemio jūros regiono žydai pirmame krikščionybės eros amžiuje turėjo sąvokas charis ir charisma, kurios apėmė reikšmes, rastas graikų kultūroje, ir religines reikšmes iš hebrajų Biblijos.[13] Iš šio susijungusių kultūrų kalbinio palikimo, pirmajame laiške korintiečiams, Apaštalas Paulius pateikė prasmę, jog Šventoji Dvasia suteikė charizmą ir charizmas „Dievo malonės dovaną“ atskiriems asmenims arba jų grupei. Pauliui „tarp charizmos ir malonės buvo aiškus skirtumas; charizma yra tiesioginis Dievo malonės ar palankumo rezultatas“.[14][15]

Naujojo testamento apaštalų laiškuose, Paulius charizmą arba jos daugiskaitą (charizmas) septynis kartus mini pirmajame laiške korintiečiams, parašytame Korinte (arba bendrai) Graikijoje apie 54 krikščionybės eros metus. Šešiais nurodymais romiečiams (56 skyrius), jis smulkiau paaiškina savo bendrą supratimą. Jis surašo tris individualius nurodymus antrajame laiške korintiečiams (56 skyrius), primajame ir antrajame laiške Timotiejui (62–67 skyriai). Septynioliktasis ir vienintelis kitas charizmos paminėjimas yra pirmame laiške Petrui.[10][16][17]

Evangelijos, parašytos pirmojo amžiaus pabaigoje, Dievo suteiktą charizmą taiko garbinamoms asmenybėms. Pavyzdžiui, Jėzaus krikštas ir jo pasikeitimas (Kristaus Atsimainymas), kai apaštalai mato jį švytintį ir pasirodantį su Moze ir Eliju. Kitas pavyzdys – Gabrielio pasveikinimas Marijai – „malonės pilnoji“.[12] Šiais ir kitais atvejais, ankstyvieji krikščionys laikė tam tikrus asmenis kaip turinčius „dvasines dovanas“, tokios dovanos apimdavo „gebėjimą įsiskverbti į artimojo širdies gelmes bei sielą ir atpažinti, ar jame vyrauja geroji ar blogoji dvasia ir dovanos pagalba padėti jam išsilaisvinti nuo asmeninių demonų“.[18]

Tikintieji garbinamus religinius veikėjus apibūdina kaip turinčius „aukštesnį tobulumą…ypatingą charizmą“.[18] Kartu su krikščionių bažnyčios įkūrimu, „senosios charizmatiškosios dovanos ir aukos buvo paverstos į hierarchinę dvasininkų sistemą“.[19] Sutelktas dėmesys institucijai, o ne Dievo įkvėptoms asmenybėms vis labiau darė poveikį religinėms idėjoms ir gyvenimui ir tai per amžius nesikeitė.[20]

Papildomi pokyčiai prasidėjo XVII amžiuje, kai bažnyčios vadovai, ypač lotynų tradicijose, pabrėžė, jog „asmeninės dovanos ir ypatingi talentai yra suteikti Dievo ar Šventosios Dvasios“. XIX amžius atnešė didėjančias ryškias permainas ties asmeniniais ir dvasiniais charizmos aspektais; Protestantų ir kai kurių katalikų dvasininkai apsiribojo ties aukščiausių, nepaprastų ir virtuoziškų dovanų sąvoka. Tuo pat metu, terminas atitolo nuo daug platesnės ankstyvųjų krikščionių priskirtos reikšmės.[21] Vis dėlto susiaurintas terminas rėmėsi atgal į ankstyvųjį periodą „sistematiškai pavaizduotas ir labai diferencijuotas charizmos suvokimas, bažnyčios teologų buvo dažnai nesąmoningai atvaizduojamas Šventajame Rašte ir dokumentuose taip, kad šie tekstai nebūdavo daugiau autorių skaitomi.[22]

Šie prasmių polemizavimai padarė žymius pokyčius sekmininkams XIX amžiaus pabaigoje ir patraukliems judėjimams kai kuriose pagrindinėse bažnyčiose XX amžiaus viduryje. Diskusijos XIX amžiaus religijos srityje tyrinėja, ką šiose ir kitose religinėse grupėse reiškia charizma.

Asmenybės charizma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maksas Vėberis (Max Weber) 1894 m.

Modernaus pasaulietiško vartojimo pagrindas kyla iš vokiečių sociologo Max Weber. Jis atrado šį terminą dirbdamas kartu su Rudolph Sohm – vokiečių bažnyčios istoriku, kurio 1892 metų veikalas „Kirchenrecht“[23] buvo iš karto pripažintas Vokietijoje kaip epochą formuojantis darbas. Tai taip pat paskatino diskusijas tarp Sohn ir vadovaujančių teologų ir religijos mokslininkų, kurios truko daugiau nei 20 metų ir stimuliavo gausią poleminę literatūrą.[24] Diskusijos ir literatūra padarė charizmą populiariu terminu, kai Weber jį naudojo savo raštuose: „Protestantų etika ir kapitalizmo dvasia“ bei „Religijos sociologija“. Turbūt dėl to, jog M. Weber manė, kad skaitytojai jau suprato esmę, jis savo pirmuosiuose rašiniuose naudojo mažai sąvokos apibrėžimų ar paaiškinimų. Todėl jis naudojo panašią į Sohm vartotą charizmos reikšmę, kuri patvirtino gryną žavinčią ankstyvosios krikščionybės prigimtį.[25] M. Weber charizma būtų sutapusi su Dievo suteiktos charizmos prasme, apibūdinta aukščiau paminėtame Sohm darbe.

M. Weber pristatė asmenybės charizmos prasmę, kai jis taikė charizmą valdžios formos nurodymui. Kad paaiškintų charizmatišką valdžią, jis sukūrė savo klasikinį apibrėžimą:

Charizma – tam tikras individualios asmenybės privalumas, pagal kurį ji išsiskiria iš kitų žmonių ir yra traktuojama kaip apdovanota antgamtinėmis, nežmoniškomis ar bent jau išskirtinėmis galiomis ir savybėmis. Tokios galios ir savybės nėra prieinamos paprastam žmogui, bet yra laikomos Dieviškosios kilmės arba kaip pavyzdinės ir jomis remiantis asmuo yra laikomas lyderiu.[26]

Čia M. Weber išplėčia charizmos sąvoką iki antgamtinių, nežmoniškų ir netgi pavyzdinių galių ir savybių. Tada jis nurodo, kad sekėjai apdovanoja asmenį su galiomis, laikydami tas galias Dieviškosios kilmės ar tiesiog pavyzdinėmis ir elgiasi su juo kaip su lyderiu. Kitoje ištraukoje, M. Weber akcentuoja, jog „tų temų dalių reikšmingumo pripažinimas“ charizmos pagrįstumui yra lemiamas.[27] Kitaip tariant, charizma gali būti tik tai, ką tikintieji pripažįsta kaip charizmatiškumą tuose žmonėse, kuriuos tokiais ir laiko.[28]

M. Weber mirė 1920 metais, palikdamas „netvarkingus, fragmentiškus rankraščius netgi be nurodymų, plano ar siūlomo turinio“. Viename nebaigtame rankraštyje yra viršuje pacituota jo charizmos sąvoka.[29] Užtruko per ketvirtį amžiaus, kol jo darbas buvo išverstas į anglų kalbą.[30] Kalbant apie charizmą, M. Weber formuluotės paprastai laikomos kaip atkuriančios sąvoką iš gilaus teologinio nežinomumo.[31] Tačiau, net ir su puikiais darbų vertimais ir perfrazavimais, dauguma mokslininkų laiko Vėberio formuluotes dviprasmiškomis. Per pastarąjį pusę amžiaus jie diskutavo dėl daugelio Vėberio sąvokų prasmės, įskaitant charizmos prasmę, pasekėjų vaidmenį ir antgamtinio komponento masto.[29][32][33][34][35][36]

XXI amžiaus religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sekmininkų ir charizmatinė krikščionybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Charizmatinis judėjimas yra krikščionybės srovė, pasižymėjusi savo tikėjimu į antgamtinių talentų ir galių atsinaujinimą.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ New Oxford American Dictionary, edited by Angus Stevenson and Christine A. Lindberg. Oxford University Press, 2010.
  2. ↑ Burns, J. M. (1978). Leadership. New York: Harper & Row.
  3. ↑ Downton, J. V. (1973). Rebel leadership: Commitment and charisma in the revolutionary process. New York: The Free Press.
  4. ↑ Bass, B. M. (1985). Leadership and performance beyond expectations. New York: The Free Press.
  5. ↑ House, R. J. (1977). A 1976 Theory of Charismatic Leadership. In J. G. Hunt & L. L. Larson (Eds.), The Cutting Edge (pp. 189–207). Carbondale: Southern Illinois: University Press.
  6. ↑ Antonakis, J., Fenley, M., & Liechti, S. (2011). Can Charisma Be Taught? Tests of Two Interventions. The Academy of Management Learning and Education, 10(3), 374–396.http://doi.org/10.5465/amle.2010.0012
  7. ↑ Oxford Dictionary of English, edited by Angus Stevenson. Oxford University Press, 2010.
  8. ↑ „charisma“ in Oxford English Dictionary, second edition. 1989.
  9. ↑ Beekes, Robert. Etymological Dictionary of Greek. Brill, 2010, p. 1607.
  10. ↑ 10,0 10,1 Ebertz, Michael N. „Charisma“ in Religion Past & Present. edited by Hans Dieter Betz, et al., Brill, 2007, p. 493.
  11. ↑ Potts, John. A History of Charisma. Palgrave Macmillan, 2010, p.3
  12. ↑ 12,0 12,1 Scheper, George L. „Charisma“ in Encyclopedia of Religion edited by Lindsay Jones. Macmillan Reference USA, 2005, v 3, p. 1545.
  13. ↑ Potts, John. A History of Charisma. PalgraveMacMillan, 2009, p.15.
  14. ↑ Potts, 2009, pp. 36-37
  15. ↑ Scheper, 2005, p. 1549
  16. ↑ Potts, 2009, pp. 23, 37, 43, 45.
  17. ↑ New Catholic Encyclopedia. Thomson/Gale, 2003, v. 3, p. 389.
  18. ↑ 18,0 18,1 Benz, Ernst Wilhelm. „The Roles of Christianity“ in The new Encyclopædia Britannica, v. 16, 1986, p. 306.
  19. ↑ Troeltsch, Ernst. The Social Teachings of the Christian Churches, translated by Olive Wyon. Allen and Unwin, v. 1, 1911/1931, pp. 99, 109.
  20. ↑ Morse, William and Mary Morse. Harper’s Dictionary of Contemporary Usage. Harper and Row, 1985, p. 110.
  21. ↑ Ebertz, 2007, pp. 493-94.
  22. ↑ Baumert, N. "'Charisma' – Versuch einer Sprachregelung. " ThPh 66, 1991, p. 22. Quoted in Ebertz, 2007, p. 495
  23. ↑ Sohm, Rudolf. Kirchenrecht. Leipzig: Duncher & Humblot, 1892.
  24. ↑ Smith, David Norman. "Faith, Reason, and Charisma: Rudolf Sohm, Max Weber, and the Theology of Grace, " Sociological Inquiry, 68:1 pp. 32-60, 1998, p. 37.
  25. ↑ Scheper, 2005, p. 1544.
  26. ↑ Weber, Max. The Theory of Social and Economic Organization, translated by A. M. Henderson and Talcott Parsons. Free Press, 1924/1947, pp. 328, 358ff.
  27. ↑ Weber, Max. 1947, p. 359
  28. ↑ Worsley, Peter. The Trumpet Shall Sound. Schocken, 1968, p. xii.
  29. ↑ 29,0 29,1 MacRae, Donald G. Max Weber. Viking, 1974, p. 101.
  30. ↑ „Max Weber“ in Dictionary of the Social Sciences, edited by Craig Calhoun. Oxford University Press. 2002.
  31. ↑ Turner, Stephen. "Charisma Reconsidered, " pp. 5-26 in Journal of Classical Sociology, 3:5, 2003, p. 6.
  32. ↑ Hunt, Sonja M. 1984. "The Role of Leadership in the Construction of Reality, " pp. 157–178 in Leadership Multidisciplinary Perspectives, edited by Barbara Kellerman. Prentice-Hall, 1984, p. 161.
  33. ↑ Geertz, Clifford.. "Centers, Kings, and Charisma: Reflections on the Symbolics of Power, " in Culture and Its Creators edited by Ben-David J. Clark. University of Chicago Press, pp. 150–171, 1977, p. 150.
  34. ↑ Worsley, Peter. 1968.
  35. ↑ Rustow, Dankwart A. "The Study of Leadership. " Philosophers and Kings: Studies in Leadership, edited by Dankwart A. Rustow. Braziller, 1970, pp. 10-16.
  36. ↑ Jan Willem Stutje (ed.), Charismatic Leadership and Social Movements: The Revolutionary Power of Ordinary Men and Women. Berghahn Books, 2012.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tarptautinių žodžių žodynas, (c) Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985
  • Religijotyros žodynas, (c) R.Petraitis ir kiti, 1991
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Charizma&oldid=6900175"