Cementas (dantis)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cementas – mineralizuota, panaši į kaulą medžiaga, dengianti dentiną plonu sluoksniu danties šaknies srityje. Dažniausiai cementą dengia emalis, ir jeigu cementas nesiekia emalio, o dentinas siekiasi su burnos ertme, prasideda ėduonis. Histologijoje skiriamos dvi cemento rūšys: pirminis (neląstelinis, skaidulinis) ir antrinis (ląstelinis, osteocementas).
Apydantis [taisyti]
Dantų šaknys prie žandikaulių alveolių sienų prisitvirtina jungiamojo audinio skaidulų pluoštais. Šie pluoštai ir kiti jungiamojo audinio elementai tarp alveolės ir cemento vadinami apydančiu (lot. periodontium).
