Cemachas Šabadas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Cemachas Šabadas
Cemachas Šabadas.jpg
apie 1935 m.
Gimė: 1864 m. vasario 5 d.
Vilniuje
Mirė: 1935 m. sausio 20 d. (70 metų)
Vilniuje
Veikla: gydytojas, medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, bendruomenės lyderis, humanistas
Alma mater: Maskvos universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Cemachas Šabadas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Cemachas Šabadas (iki 1928 m.)

Cemachas Šabadas (angl. Tsemakh Shabad, lenk. Cemach Szabad, rus. Цемах Шабад) (1864 m. vasario 5 d. Vilniuje – 1935 m. sausio 20 d. Vilniuje) – žydų kilmės gydytojas, medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, bendruomenės lyderis, humanistas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1889 m. baigė Maskvos universitetą, kur dalyvavo žydų socialistų būreliuose. 1891 m. kartu su kitais Lietuvos gydytojais išvyko kovoti su cholera Tambovo gubernijoje. Grįžęs įsijungė į Bundo veiklą.

1905 m. gruodžio mėn. suimtas, pusmetį kalėjo Lukiškėse, nuteistas ištremti į Šiaurę, bet dėl sveikatos (gydydamas ligonius pats susirgo sunkia šiltinės forma) ištremtas į užsienį. Tik 1912 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą.

19221935 m. buvo renkamas Lenkijos Seimo nariu nuo Liaudies partijos. 1927 m., partijai skilus, išrinktas „lietuviškosios“ jos dalies pirmininku.

Korniejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda" herojaus prototipas. 2007 m. gegužės 16 d. atidengta jo skulptūra Vilniaus senamiestyje buvusiame žydų gete, skulptūros autorius Romualdas Kvintas, projektą organizavo Litvakų fondas.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

C. Šabadas buvos labai aktyvus žmogus, dalyvavęs visuose miesto ir žydų bendruomenės reikaluose, todėl jo veiklos sritį vienu žodžiu apibūdinti yra sunku. Jis įgijo gydytojo specialybę, tačiau, kaip XX amžiaus pradžioje buvo įprasta, gydytojai dažnai ne tik užsiėmė tiesiogine veikla, bet, turėdami nuolatinį sąlytį su žmonėmis, jų problemomis, tapdavo aktyviais visuomenės veikėjais.

Šia prasme C. Šabado gyvenimo kelias yra klasikinis. Gavęs išsilavinimą Maskvoje, jis aktyviai dalyvavo to meto intelektiniame gyvenime, tačiau niekada netapo ryšį su žmonėmis praradusiu politiku ar kokios nors vienos ideologijos vergu. Jo ideologija buvo humanizmas ir socialiniai žmonių poreikiai.

C. Šabadas nedalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Tačiau kai į ligoninę, kurioje jis dirbo, buvo atgabenti caro kariuomenės sužeisti praeiviai, jis tuojau pat kreipėsi į miesto policijos viršininką griežtai reikalaudamas nutraukti neteisėtus veiksmus. Dėl tokio politinio veiksmo jam teko beveik pusę metų praleisti Lukiškių kalėjime. Čia jis susipažino su J. Vileišiu. Pažintis pravertė vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metais, rūpinantis Vilniuje susitelkusiais karo pabėgeliais.

Keičiantis fronto linijai, Rusijos caro valdžia privertė žydus išsikelti iš pafrontės zonos. Iš namų išvaryti žmonės tapo pabėgėliais, jiems trūko elementariausių dalykų, šiais nelaimėliais rūpinosi pabėgėlių komitetas, kurio narys buvo C. Šabadas. Veikla karo metais (C. Šabadas keletą kartų smarkiai rizikuodamas vyko per fronto liniją į Sankt Peterburgą ir Minską, iš kur lagaminuose parveždavo labdarai skirtus pinigus) galutinai pastūmėjo jį į visuomeninę veiklą.

Visuomenėje[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1919 m. iki mirties C. Šabadas buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Kartu jis dalyvavo svarbiausių to meto litvakų organizacijų veikloje – buvo ir dabar veikiančių žydų organizacijų dalyvis – ORT pirmininkas, YIVO steigėjas, OZE vicepirmininkas, Sh. An – skio istorinės ir etnografinės bendrijos steigėjas. Dirbo Žydų ligoninėje ir Mishmeres Khoilym bendruomenės ligoninėje (Kauno g.).

Žymiausias žydų istorijos mokslininkas Semionas Dubnovas (taip pat nemažai veikęs Vilniuje) C. Šabadą pavadino žydų kultūros patriarchu, kuris buvo glaudžiai susijęs su paprastais žmonėmis, jų kalba, lūkesčiais ir sunkumais.

Politikoje[taisyti | redaguoti kodą]

C. Šabadas buvo žinomas ir už Vilniaus ribų – bendravo su tokiais to meto Europos intelektualais kaip Albertas Einšteinas, buvo pažįstamas su J. Pilsudskio broliu, A. Smetona. Nors daktaras ir buvo Lenkijos senatorius, tačiau dalyvaudamas politikoje išties atstovavo žmonių interesams – nebuvo nei sionistas, nei kraštutinis kairysis, nei kurios nors valstybės ultrapatriotas. Jo šūkis buvo lygios teisės visiems žmonėms. Lietuvos ir Lenkijos konflikto dėl Vilniaus metu C. Šabadas viešai paskelbė nuomonę, jog Vilnius turi priklausyti Lietuvai, greičiausiai todėl, kad, jo manymu, tai labiausiai atitiko vilniečių interesus.

Šie pavyzdžiai rodo C. Šabado aktyvumą, tačiau svarbiausia, savo veikloje daktaras stengėsi padėti paprastiems žmonėms.

Vilniaus ligoninėje[taisyti | redaguoti kodą]

Trečiąjį XX a. dešimtmetį C. Šabadas dirbo Mishmeres Khoylim ligoninėje, kuri teikė nemokamą pagalbą visiems Vilniaus vargšams. Dirbdamas gydytoju C. Šabadas suprato, kad nemažai Vilniaus miesto gyventojų ligų yra nulemta blogų gyvenimo sąlygų bei sanitarijos normų nesilaikymo.

Šioje srityje jis veikė labai aktyviai – nepasiturintys miesto gyventojai buvo šviečiami ir raginami laikytis švaros – rengiamos paskaitos, spausdinami ir dalijami įvairūs leidiniai. C. Šabado pastangomis dar Pirmojo pasaulinio karo laikais buvo įkurta OZE draugija, kuri įgyvendino daug vargšų sveikatos priežiūrai skirtų projektų – įkurta vasaros sanatorija vaikams (tuo metu miesto vaikai dėl blogo maisto, mažų butų ir priežiūros stokos dažnai sirgdavo tuberkulioze ir kitomis ligomis).

C. Šabadas inicijavo ir įgyvendino projektą, kuris numatė paskirti kiekvienai mokyklai po gydytoją, vargšų vaikams tai dažnai būdavo vienintelė galimybė gauti medicininę priežiūrą.

Parama[taisyti | redaguoti kodą]

Daktaras įgyvendino projektą „Pieno lašas“ – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto ir drabužių daviniai. Per pirmuosius veiklos metus (1920) programoje dalyvavo 2270 vaikų.

C. Šabado vadovaujamos organizacijos OZE pastangomis Šopeno gatvėje įkurta našlaičių prieglauda. Nuo 1920 m. OZE rėmė 11 mokyklų valgyklų, kuriose kasdien valgė 2500 neturtingų vaikų.

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Įgyvendindamas šiuos projektus C. Šabadas tapo žinomas visiems miestiečiams. Turtingiesiems todėl, kad be jų paramos ir dalyvavimo šios institucijos nebūtų galėjusios veikti ir spręsti administracinių klausimų. Vargšams todėl, kad dauguma neturtingų žydų bei nemažai kitų tautybių miestiečių naudojosi šiomis paslaugomis.

Miestiečių pagarbą ir meilę rodo ir tas faktas, kad daktaro laidotuvių dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir miesto komunalinės tarnybos, bankai, užuojautos laiškus atsiuntė tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vadovai, o laidotuvėse dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių.

Žinant, kaip aktyviai C. Šabadas stengėsi padėti vargšams, nenuostabu, kad jis tapo pasakos herojaus – daktaro Aiskaudos prototipu. Deja, šis personažas mūsų mieste yra žinomesnis už patį C. Šabadą. Pasakos autorius K. Čiukovskis memuaruose rašo, kad su daktaru susipažino Vilniuje dar 1912 metais. „Jis buvo maloniausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jis gydė vaikus ir vargšus nemokamai. Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, tai jis dažniausiai vietoje vaistų paskirdavo pieno ar maisto davinius. Kitą dieną galėjai matyti tą pačią mergaitę pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių dienų prie jo durų laukdavo būrys vaikų“. 2007 m. gegužės 16 d. Mėsinių ir Dysnos gatvių sankryžoje Vilniuje C. Šabadui pastatytas skulptoriaus Romualdo Kvintos paminklas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]