Celiulitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Celiulitas – struktūriniai pasikeitimai poodiniame riebaliniame sluoksnyje, kurie sutrikdo mikrocirkuliaciją ir limfos atitekėjimą. Dažniausiai pastebimas ant šlaunų bei raumenų, tačiau galintis atsirasti bet kurioje organizmo vietoje, kur yra riebalinio audinio sluoksnis. Celiulitas gali būti randamas ir krūtyse, juosmens dalyje, viršutinėje rankų dalyje, kakle – šioms vietoms būdingas didesnis riebalinio audinio kiekis moterų organizme. Celiulitas būdingas visų rasių moterims, tačiau labiau europietėms nei azijietėms ar juodaodėms. Reti atvejai, kai celiulitas gali išsivystyti ir vyrams. Vyrams jis gali išsivystyti esant hormoniniam nepakankamumui, sergant tam tikromis ligomis, tokiomis kaip Klinefelterio sindromas (chromosominiai sutrikimai), hypogonadizmas, kastracija arba naudojant estrogenų terapiją vėžio gydyme. Pažymėtina tai, kad vyriškų hormonų nepakankamumo atveju vyrams celiulitas vystosi labai intensyviai.

Atsiradimo hipotezės[taisyti | redaguoti kodą]

Tikslios celiulito atsiradimo priežastys iki galo nėra nustatytos. Anatomiškai celiulito atsiradimas gali būti grindžiamas jo pasiskirstymo pagrindu tarp lyčių bei struktūrine vyrų ir moterų riebalinio bei jungiamojo audinio ypatumais. Pagal šią hipotezę, dėl intensyvaus riebalų kaupimosi paodyje (pvz., lytinio brendimo metu), silpnesnis, būdingas moterims, jungiamasis audinys neišlaiko riebalinių ląstelių spaudimo, pakenkiamas paodis ir pradeda formuotis celiulitas.

Kita hipotezė teigia, kad odos nelygumai atsiranda dėl vertikaliai orientuotų kolageno (jungiamojo audinio) skaidulų ištempimo, kas susilpnina jungiamąjį audinį ir sąlygoja riebalinio audinio prasiveržimą pro jį. Mokslininkai Rossi ir Vergnanini mano, kad celiulitas prasideda tuomet, kai pablogėja odos kraujotaka, ypač kaip atsakas į prekapiliarinių arteriolių sfinkterių pakitimus, kurie gali atsirasti dėl hiperpolimerizuotų glikosaminoglykanų (GAGs) susikaupimo (depozito) ant odos (dermos) kapiliarų sienelių ir tarp kolageno ir elastino tinklelio.

Dar viena dalis tyrinėtojų teigia, kad celiulitas yra uždegiminio pagrindo jungiamojo audinio pakitimai. Mokslininko Kligmano atlikti histologiniai, biopsinių mėginių, paimtų iš celiulito pažeistų vietų, tyrimai patvirtino makrofagų ir leukocitų būvimą celiulito vietose. Anot jo, jungiamojo audinio neintensyvus uždegimas išsivysto dėl riebalinio audinio kaupimosi ir paodžio atrofijos. Tačiau kiti mokslininkai celiulito pažeistose vietose uždegiminių procesų nepastebėjo.

Kategorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Celiulitas skirstomas į keturias kategorijas:

  • Pirmąją kategoriją charakterizuoja nežymios riebalų sankaupos vidinėje kojų pusėje, ant sėdmenų, juosmens.
  • Antra kategorija diagnozuojama, braukiant per odą iš apačios į viršų - susidaro nelygumai.
  • Trečia kategorija - jau "apelsino žievelės" efektas ir didoki riebaliniai guzai.
  • Ketvirtą kategoriją apibūdina kietas audinys, kuriame daug įvairaus dydžio granuliuotų stiprių guzelių, tad ir gydymas šiame etape yra itin sunkus.

Išgydyti celiulito neįmanoma, tačiau galima jį padaryti daugiau ar mažiau nematomu.

Gydymo būdai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Endermologija (masažai)
  • Liposakcija (riebalų išsiurbimas)
  • Poodinio audinio anatominė korekcija
  • Farmakologinės priemonės (ksantinas, retinoidai, pieno rūgštis ir augaliniai preparatai)
  • Lazeris
Commons-logo.svg Vikiteka: Celiulitas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka