Carl Philipp Emanuel Bach

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karlas Filipas Emanuelis Bachas
Carl Philipp Emanuel Bach.jpg
K. F. E. Bacho portretas (apie 1780 m.)
Gimė: 1714 m. kovo 8 d.
Veimaras
Mirė: 1788 m. gruodžio 14 d. (74 metai)
Hamburgas
Tautybė: vokietis
Veikla: XVIII a. klasicizmo kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Carl Philipp Emanuel BachVikiteka

Karlas Filipas Emanuelis Bachas (vok. Carl Philipp Emanuel Bach; 1714 m. kovo 8 − 1788 m. gruodžio 14 d.) – XVIII a. vokiečių klasicizmo kompozitorius, žymiojo Johano Sebastiano Bacho sūnus. Garsus savo metu, vėliau buvo nustelbtas tėvo šlovės. XX a. antrojoje pusėje jo muzika, ypač kompozicijos klavyrui, buvo įvertintos iš naujo ir jis pripažįstamas taip pat didžiu savo meto kompozitoriumi.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Karlas Filipas Emanuelis Bachas gimė 1714 m. kovo 8 d. Veimare. Buvo antrasis išgyvenęs iš 7 kompozitoriaus Johano Sebastiano Bacho sūnų. Jo krikštatėviu buvo kitas garsus kompozitorius Georgas Filipas Telemanas. Po trijų metų šeima persikraustė į Keteną. 1723 m. J. S. Bachas su šeima ir naująja žmona Ana Magdalena Vilke persikraustė į Leipcigą. Karlas mokėsi groti klavišiniais ir smuiku toje pat mokykloje, kur dėstė tėvas J. S. Bachas. Nuo 1729 m. Karlas padėdavo tėvui koncertuose. 1731 m. Karlas įstojo į Leipcigo universitetą ir maždaug tuo metu sukūrė pirmąsias savo muzikines kompozicijas. 1733 m. jis nesėkmingai bandė gauti vargonininko vietą Naumburge ir persikėlė mokytis į universitetą Frankfurte prie Oderio. Žinoma, kad jis kūrė muziką universiteto renginiams, bei pats ją atliko. Atliko, taip pat, ir tėvo kūrinius.

1740 m. Karlas Emanuelis gavo reikšmingą harpsikordisto vietą pas Frydrichą, Prūsijos princą, kuris po 2 metų tapo karaliumi Frydrichu II. 1742 m. karalius pasamdė antrą harpsikordistą ir Karlui Filipui liko daugiau laisvo laiko kurti muziką. 1744 m. jis vedė Johaną Mariją Daneman, su kuria susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Šiuo laikotarpiu Karlas Filipas sukūrė 2 grupes po 6 vadinamųjų „Prūsijos sonatų“ ir 6 „Viurtembergo sonatas“. Jos buvo išleistos dešimtmečio pradžioje ir atskleidė jaunojo K. F. E. Bacho talentą amžininkams. Šios sonatos buvo ypač sudėtingos, kurias galėdavo atlikti tik labai patyrę harpsikordistai virtuozai. Vėliau Karlas publikavo tik lengvesnio pobūdžio sonatas „moterų reikmėms“, nors neapleido sudėtingų sonatų rašymo.

1750 m. Karlas Filipas bandė užimti buvusį tėvo postą Leipcige, bet nesėkmingai. Antrąkart bandė 1755 m., irgi nesėkmingai. Tuo laikotarpiu Karlas Filipas susipyko dėl muzikinių klausimų su antruoju Frydricho II harpsikordistu Christofu Nikelmanu. Ginčą laimėjo Bachas ir Nikelmanas buvo priverstas palikti karaliaus dvarą. 1756 m. prasidėjo Septynerių metų karas. Bachas buvo įtrauktas į karinės tarnybos sąrašus, nors kare taip ir nesudalyvavo. Išvykus Frydrichui II, Karlas Filipas rado rėmėją – princesę Aną Amaliją, kuriai parašė kelias vargonų sonatas ir, tikriausiai, kelis koncertus. Berlyne K. F. E. Bachas publikavo traktatą „Esė apie tikrą meną grojant klavyru“, kuris greit buvo pripažintas viena pamatinių klavišininkų grojimo mokymo knygų Europoje.

K. F. E. Bacho kūrinių ištraukos

1767 m. K. F. E. Bachui pasitaikė proga palikti Berlyną. Po Georgo Filipo Telemano mirties jo užimti postai Hamburgo bažnyčiose liko laisvi ir Bachas laimėjo konkursą į jas. Hamburge K. F. E. Bachui teko kurti daug daugiau sakralinės muzikos. Tarp jų buvo svarbūs kūriniai – oratorijos „Izraelitai dykumoje“ ir „Kristaus prisikėlimas ir žengimas į dangų“. Hamburge jo draugais buvo filosofas, estetas Gotholdas Efraimas Lesingas ir poetas Frydrichas Gotlybas Klopštokas. K. F. E. Bachas turėjo dažnus viešus koncertus, kuriuose atlikdavo tiek savo, tiek tėvo muziką. Kompozitorius mirė 1788 m. gruodžio 14 d., palaidotas Šv. Mykolo bažnyčioje (Michaeliskirche) Hamburge. Savo gyvenimo metu K. F. E. Bachas buvo žymesniu už tėvą, Mocartas pavadino jį muzikantų „tėvu“. XIX a. pradžioje visuotinai buvo pripažintas Johano Sebastiano Bacho genijus ir Karlas Filipas primirštas. Jo padėtis muzikos istorijoje pradėjo įgauti svarią vertę XX a. antroje pusėje. Viso K. F. E. Bachas paliko virš 1000 kūrinių[1], kurių reikšmingiausia dalimi laikomos per 200 sonatų klavyrui.[2]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]