Canis edwardii

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Canis edwardii

Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
( Carnivora)
Šeima: Šuniniai
( Canidae)
Triba: Tikrieji šunys
( Canini)
Gentis: Šunys
( Canis)
Rūšis: Edvardo vilkas
( Canis edwardii)
Binomas
Canis edwardii
Gazin, 1942

Edvardo vilkas (Canis edwardii; angl. Edward's wolf) – išnykusi šuninių žinduolių rūšis, kuri buvo endeminė Šiaurės Amerikoje ir gyveno nuo plioceno epochos Blanko periodo iki pleistoceno epochos Irvingtono periodo (prieš 4,9–0,3 mln. metų).[1] Rūšis egzistavo apie 4,6 mln. metų. Rūšis artima šakalams.

Edvardo vilko padėtis kitų vilkų rūšių tarpe

Edvardo vilkų amžininkai buvo baisieji vilkai (prieš 1,8–0,011 mln. metų), kiškėdžiai vilkai (Canis lepophagus, prieš 10,3–1,8 mln. metų), Armbrusterio vilkai (prieš 1,8–0,3 mln. metų), rudieji vilkai (Canis rufus; gyvuoja nuo prieš 1–2 mln. metų iki dabar) ir pilkieji vilkai (gyvuoja nuo prieš 3,5 mln. metų iki dabar).

Taksonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Edvardo vilkams pavadinimą Canis edwardii 1942 m. suteikė Gazin.

Keli specialistai teigia, kad ši rūšis yra pilkojo vilko (Canis lupus) sinonimas – taip manė B. Kurten (1974 m.) ir B. Kurten su E. Anderson (1980 m.)[2][3]. Dabar rūšis Edvardo vilkas laikoma validžia.[4]

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiriant Edvardo vilkų fosilijas buvo įvertintos dviejų individų kūno masės – vienas svėrė 35 kg, kitas – 31 kg.[5]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PaleoBiology Database: Canis edwardii, age range and collections Archyvuota kopija 2012-10-13 iš Wayback Machine projekto.
  2. Acta Zoologica Fennica 140:1-38
  3. B. Kurten and E. Anderson. 1980. Pleistocene mammals of North America 1-442
  4. Tedford et al., 2009, Bulletin of the American Museum of Natural History 325:124
  5. S. Legendre and C. Roth. 1988. Correlation of carnassial tooth size and body weight in recent carnivores (Mammalia). Historical Biology 1(1):85-98