Calo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Calo
Kalbama: Ispanija
Brazilija
Prancūzija
Portugalija
Kalbančiųjų skaičius: 70 000
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: -
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Mišrios kalbos
 Čigonų-ispanų kalbos
  Calo kalba

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: -
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: -
ISO 639-3: rmr

Calo (orig. Zincalo) – kalba, kuria kalba čigonai (Gitanos arba Zincarli) kilę iš Ispanijos. Kartu su portugališkuoju – braziliškuoju calao, kataloniškuoju romanó ir braziliškuoju errumantxela sudaro iberišką čigonų kalbų grupę.

Kalba calo atsirado čigonų žodžiams taikant ispanų kalbos gramatiką ir palaipsniui išstūmė senąją čigonų kalbą. Ispanijos čigonai šią kalbą naudojo tarpusavio bendravimui, siekdami išlikti nesuprasti aplinkinių.

Kastilijoje rasti XVI a. ir XVII a. dokumentai rodo, kad čigonų kalba sutikta priešiškai ir vadinta nesuprantamu čigonų žargonu (cingerionza). Ispanų literatūroje Cervantes ir Luiso de Gongoro i Argotas kūriniuose vaizduojami čigonai, kurie dar nenaudoja calo kalbos. Iš to galima spręsti, kad calo dar nebuvo susiformavęs. Pirmi calo tekstai atsirado tik XVIII amžiuje.

Pagal Marcėlio Kaurthalio pasiūlytą sistemą, tai yra pogadialektas.

Nežiūrint čigonų kultūros uždarumo, calo žodžiai pateko į ispanų kalbą per flamenco dainas, Andalūzijos dialektą ir kalinių kalbą. XVII a. kastilietiška kalba naudojosi čigonų kalbos skoliniais.

Skolinių pavyzdžiai: gacho (žmogus iš romiško gadjo), chaval (vaikinas, anksčiau „sūnus“), parnė („pinigai“), currelar arba currar („darbininkas“), fetén („nuostabus“), pinreles („pėda“), biruji („šalta“), churumbel („vaikas“).

Dabar calo kalba domisi kalbos žinovai. Bandyta net išversti čigonų leksiką ir ispanų kalbos posakius pakeisti posakiais iš kitų čigonų dialektų.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]