Burbulinė kamera
Burbulinė kamera – prietaisas, kuris parodo dalelių pėdsakus. Šis prietaisas buvo išrastas 1952 metais, o jo išradėjas Donaldas A. Glaseris 1960 metais už tai gavo Nobelio premiją.
Burbulinė kamera išsprendė svarbiausią Vilsono kamerų trūkumą: kai dalelių energija didelė, jų pėdsakai netelpa kameroje.[1] O burbulinėje kameroje pėdsakai yra beveik 1000 kartų trumpesni.[2]
Konstrukcija ir veikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prietaise yra perkaitintas skystis (paprastai vandenilis arba helis). Skysčio temperatūra aukštesnė už virimo tašką, tačiau skystis neverda, nes yra suslėgtas. Staiga sumažinus slėgį, patekusios į kamerą branduolio dalelės jonizuoja skysčio atomus. Kai tik taip atsitinka, išsiskyrusi energija priverčia skystį virti ir formuojasi burbuliukų pėdsakai. Pėdsakai burbulinėje kameroje paprastai iškreipiami magnetinio lauko, kuris naudojamas dalelėms nukreipti (kad būtų lengviau jas identifikuoti).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ POŽĖLA, Ignas. Fizika: optika ir atomo fizika: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 2003, 216 p. ISBN 9955-09-330-7 .
- ↑ HORODNIČIUS, Henrikas. Branduolio fizika. Vilnius: VU l-kla, 1997, 173 p.