Burbulinė kamera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pirmieji pėdsakai užfiksuoti burbulinės kameros vandenilyje.

Burbulinė kamera – prietaisas, kuris, kaip ir Vilsono kamera, parodo dalelių pėdsakus. Šis prietaisas buvo išrastas 1952 metais, o jo išradėjas Donaldas A. Glaseris 1960 metais už tai gavo Nobelio premiją. Šioje kameroje dalelių pėdsakai telpa, priešingai negu Vilsono kameroje.[1]

Konstrukcija ir veikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Prietaise yra perkaitintas skystis (paprastai vandenilis arba helis). Skysčio temperatūra aukštesnė už virimo tašką, tačiau skystis neverda, nes yra suslėgtas. Staiga sumažinus slėgį, patekusios į kamerą branduolio dalelės jonizuoja skysčio atomus. Kai tik taip atsitinka, išsiskyrusi energija priverčia skystį virti ir formuojasi burbuliukų pėdsakai. Pėdsakai burbulinėje kameroje paprastai iškreipiami magnetinio lauko, kuris naudojamas dalelėms nukreipti (kad būtų lengviau jas identifikuoti).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. POŽĖLA, Ignas. Fizika: optika ir atomo fizika: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 2003, 216 p. ISBN 9955-09-330-7 .