Burbiškių piliakalnis

Koordinatės: 55°39′05″ š. pl. 22°16′50″ r. ilg. / 55.65139°š. pl. 22.28056°r. ilg. / 55.65139; 22.28056
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Burbiškių piliakalnis

Burbiškių piliakalnis nuo papilio
Burbiškių piliakalnis
Burbiškių piliakalnis
Koordinatės
55°39′05″ š. pl. 22°16′50″ r. ilg. / 55.65139°š. pl. 22.28056°r. ilg. / 55.65139; 22.28056
Vieta Šilalės rajonas
Seniūnija Laukuvos seniūnija
Aukštis I - 12-15, II - m
Plotas I - 100 x 40-50, II - 100 x 120
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio pabaiga -
II tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1955
Tirtas 1955 m.

Burbiškių piliakalniai (A700KP) – du piliakalniai Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Burbiškių kaimo, Varnių regioniniame parke, prie šiaurės vakarinių Paršežerio krantų.

Pietrytinis piliakalnio šlaitas
Šiaurinis piliakalnio šlaitas ir ženklas

Burbiškių piliakalniai pasiekiami važiuojant keliu  4118  LaukuvaVaitkaičiaiVarniai , Vaitkaičiuose I pasukus į dešinę (pietryčius) ir pavažiavus 1 km (yra už sodybos dešinėje (pietvakariuose), priekyje).

Piliakalniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis piliakalnis, Pilies kalnas, yra į vakarus nuo Paršežerio ežero. Stačiašlaitę 15–20 m aukščio kalvą iš pietų ir šiaurės juosia pelkėta žemuma, šiaurės vakaruose yra žemesnė aukštuma. Aikštelė pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi 100 x 40–50 m dydžio su kiek įdubusiu viduriu. Ją ariant rasta akmeninių kirvių, įvairių metalinių dirbinių. Išorinių įtvirtinimų liekanos greičiausiai sunaikintos ariant. Aikštelės 2 m aukščio šiaurės vakarinis šlaitas leidžiasi į 20 m pločio terasą, kurios 2 m aukščio šiaurės vakarinis šlaitas vėl leidžiasi į kitą 6 m pločio terasą 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Paviršius dirvonuoja.[1]

Papilys (Burbiškių piliakalnis II) nuo piliakalnio

Antrasis piliakalnis (tiksliau – papilys), Paršpilio kalnas yra į pietryčius nuo pirmojo, už Melnyčios upelio. Kalva žema, juosiama pelkių, su ovalia 100 x 120 m dydžio lygia aikštele. Kultūrinis sluoksnis ryškus. Rastas akmeninis galąstuvas, žiestų puodų šukių, apdegusio molio tinko gabalų. Vakarinėje papėdėje, 8 m žemiau aikštelės iškastas 3 m pločio, 0,5 m gylio griovys, už kurio supiltas 1,5 m aukščio, 7 m pločio pylimas.[2] Papilio šlaitai vidutinio statumo, 8-12 m aukščio. Paviršius dirvonuoja.

400 m į vakarus nuo jų stūkso aukščiausia apylinkių kalva Sargakalnis. Jo kultūrinis sluoksnis neryškus.

600 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra V–XI a. senkapis (Burbiškių kapinynas). 1 km į šiaurės rytus nuo piliakalnių, tarp Pašežerio ir Lukšto ežero yra Sietuvos kūlgrinda.

Ženklas, žymintis Burbiškių piliakalnį II

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. pradžioje piliakalnius žvalgė Liudvikas Kšivickis. Piliakalnių kompleksinius žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1948 m. ir 1964 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.[3] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Burbiškių piliakalnis XX a. pradžioje

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV a. kryžiuočių karo kelių aprašymuose (1385–1395 m.) minima žemaičių pilis Parsepil, stovėjusi Medininkų žemėje. Taip pat minima ir į šiaurę nuo piliakalnio buvusi Sietuvos kūlgrinda.[4]

Aplinkiniai piliakalniai

Šiuraičių piliakalnis 8 km Getautės piliakalnis 27 km Girgždūtė 15 km
Moteraičio piliakalnis 20 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Medvėgalis 9 km
Treigių piliakalnis 5 km Padievyčio piliakalnis 7 km
Rūbaičių piliakalnis 12 km
Bilionių piliakalnis 6 km
Gedminiškės piliakalnis 12 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 23906 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  2. „Objekto Nr. 3324 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  3. Vytautas DaugudisBurbiškių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  4. Burbiškių piliakalnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 307
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. t.2
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]