Buldurių konferencija

Buldurių konferencija arba Rygos konferencija – Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir Suomijos atstovų konferencija, įvykusi 1920 m. rugpjūčio 6 d. – rugsėjo 6 d. Bulduriuose (latv. Bulduri, dab. Jūrmalos dalis).

Lietuvos pozicija

Lietuva, kuriai grėsė Lenkijos agresija, siūlė Latvijai ir Estijai vietoj 5 sudaryti 3 šalių sąjungą, tačiau pasiūlymas nebuvo priimtas. Lietuvos atstovai, pasirašydami politinę sutartį, pareiškė, kad kol nebus sureguliuoti jos santykiai su Lenkija, Baltijos šalių sąjunga, kuriai priklausytų ir Lenkija, negalima. Lietuva atsisakė prisijungti prie karinės konvencijos. Lenkija siekė sudaryti karinę sąjungą, bet trukdė konfliktas su Lietuva. Konferencija priėmė rezoliuciją, rekomenduojančią abiejų šalių vyriausybėms nedelsiant pradėti derybas dėl tarpusavio santykių.

Karinė konvencija

Karinės konvencijos projekte buvo numatyta, kad kilus vienos ar kelių konvencijos dalyvių konfliktui su Sovietų Rusija, kitos konvencijos šalys paskelbs jai karą ir pradės karo veiksmus visomis karinėmis pajėgomis. Turėjo būti paskirtas jungtinių karinių pajėgų vyriausiais vadas ir štabo viršininkas. Latvijos vyriausybė sutiko leisti Konferencijos šalių laivams įplaukti į Latvijos uostus ir plaukioti jos teritoriniuose vandenyse per mokomąsias pratybas.

1920 m. rugsėjo 1 d. buvo tartasi sudaryti Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos karinę sąjungą prieš Vokietiją, bet Suomija dalyvauti atsisakė.

Sutartis

1920 m. rugpjūčio 31 d. buvo pasirašyta politinė sutartis, pagal kurią šalys susitarė: pripažinti viena kitą de jure (jei tai dar nepadaryta); taikiai sureguliuoti ginčijamus pasienio ir teritorinius klausimus (nepasisekus kreiptis į trečiųjų teismą arba į Tautų sąjungą); nedalyvauti susitarimuose, priešiškuose kitoms sutarties šalims; sudaryti karinę konvenciją, iš esmės skirtą apsaugai nuo bolševikų valdomos Rusijos.

Pasekmės

1920 m. spalio 9 d. Lenkijos kariuomenės rinktinei, vadovaujamai L. Želigovskio, užgrobus Vilnių, Lietuvos ir Lenkijos santykiai nutrūko. Lietuvos vyriausybė atsisakė ratifikuoti politinę sutartį, dėl to jos neratifikavo ir kitos valstybės.

Konferencija parengė Baltijos valstybių delegacijų tarybos statutą; taryba veikė 2 m., bet Lietuva joje nedalyvavo. Teisinė Konferencijos komisija parengė teisinių konvencijų (konsulų, pašto ir telegrafo, civilinio proceso) projektų, kurie vėliau buvo priimti ir pasirašyti.