Buitinis žanras

Buitinis žanras (Buities žanras) – vaizduojamosios dailės žanras: skulptūros, tapybos, grafikos kūriniai, vaizduojantys kasdienio gyvenimo, dažniausiai žemesniųjų socialinių sluoksnių darbo, papročių, švenčių scenas. Figūros tipizuojamos, perduodamos anonimiškai. Buitinis žanras gali būti didaktinio, satyrinio, humoristinio, sentimentalaus pobūdžio. Buities vaizdų būta senovės Egipte, antikoje (graikų vazų tapyba, romėnų reljefai, mozaikos), viduramžių dailėje (skulptūros, miniatiūros). Buitinis žanras pradėjo formuotis brandžiojo renesanso laikotarpiu, išpopuliarėjo XIX a. − XX a. pr. įvairių krypčių bei grupuočių kūryboje (realizmas, natūralizmas, impresionizmas, peredvižnikai). Lietuvos dailėje atsirado XVIII a.

Siauresne prasme tai − tapyti paveikslai, kuriuose vaizduojamos buitinės scenos. Atsirado XV a. pab. − XVI a. Nyderlanduose, Italijoje. Pirmuoju reikšmingu dailininku, padėjusiu pagrindus buities žanriniams kūriniams, įvardijamas Piteris Breigelis Vyresnysis (apie 1525–1569). Žanras suklestėjo XVII a. Olandijoje: juos kūrė Vermejeris, Fransas Halsas, Janas Stenas, Piteris de Hochas, Adrianas van Ostadė, Geritas Dau, Gerardas Terborchas, Gabrielius Metsu, Nikolas Masas.

XVII a. Romoje susiklostė žanro anekdotinė pakraipa − bambocciata. XVIII a. Prancūzijoje buitinius paveikslus tapė Žanas Šardenas (1699–1779), Žanas Batistas Grezas (1725–1805), Žanas Onorė Fragonaras (1732–1806). XIX a. jų yra sukūrę prancūzai impresionistai Klodas Monė (1840−1926), Ogiustas Renuaras (1841−1919), rusas realistas Vasilijus Perovas (1834−1882).

XIX a. – XX a. pr. buitinės tematikos plitimą paskatino realizmo ir natūralizmo įsigalėjimas, demokratinių idėjų populiarumas.^[1]