Bronius Urbanavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bronius Urbanavičius
Gimė 1918 m. kovo 27 d.
Sena Pašaminė, Švenčionių rajonas
Mirė 1993 m. rugsėjo 8 d. (75 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Antakalnio kapinėse
Veikla sovietinis partizanas
Partija 1943 m. SSKP
Alma mater 1957 m. Aukštoji partinė mokykla prie SSKP CK

Bronislovas (Bronius) Urbanavičius (1918 m. kovo 27 d. Senoje Pašaminėje, Švenčionių rajonas – 1993 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje) – sovietinių partizanų būrio vadas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19401941 m. administracinis darbuotojas Vilniuje. Raudonojoje armijoje nuo 1941 m. vasaros. Tų pačių metų gruodžio mėn. perkeltas į formuojamą 16-ąją lietuviškąją diviziją. Mokėsi partizanų sprogdintojų mokykloje, nuo 1942 m. vasario pats joje ruošė grupes diversiniam darbui.

1943 m. balandžio mėn. permestas į Lietuvos teritoriją, vadovavo sovietinių partizanų būriams „Vilnius“ ir „Kostas Kalinauskas“ (nuo 1944 m.). Ataskaitose nurodoma, kad jam vadovaujant nuo bėgių nuleisti 37 vokiečių ešelonai. 1944 m. artėjant Raudonajai armijai, su partizanų brigada išstūmė vokiečius iš Ignalinos. 1945 m. liepos 2 d. už kovinių užduočių atlikimą partizanų būriuose Lietuvoje ir Baltarusijoje suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.[1]

1944–1957 m. partinių, sovietinių, valstybinių, sporto įstaigų darbuotojas Vilniuje. 1957 m. baigė Aukštąją partinę mokyklą prie SSKP CK. 19471955 m. LSSR AT deputatas. Parašė atsiminimų knygą.[2] Palaidotas Antakalnio karių kapinėse.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Liaudies keršytojai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. – 392 p.
  • Liaudies keršytojai. – Vilnius: Vaga, 1975. – 372 p.
  • Liaudies keršytojai. – Vilnius: Mintis, 1981. – 373 p.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Урбанавичус Бронислав Викентьевич“. warheroes.ru (rusų). Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-06-01.
  2. Zenonas Vasiliauskas. Bronius Urbanavičius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 383