Bronius Rožinskas
Bronius Rožinskas (g. 1912 m. balandžio 28 d., Šeduvoje) – pirmasis lietuvių buriuotojas, jachtos "Hermes-2" kapitonas, su trijų narių įgula perplaukęs Atlanto vandenyną.
Mirė 1986 m. kovo 11 d., JAV. Vykdant paskutinę valią, jo pelenai išbarstyti Ramiajame vandenyne, kad pradėtų kelionę atgal į Lietuvą.
Turinys |
Biografija [taisyti]
Buvo trys broliai Rožinskai: Adolfas, Vitoldas ir Bronius. Gyvenimas ir Antrasis pasaulinis karas juos mėtė ir vėtė. Brolį Adolfą karo dienų viesulas nubloškė per Vokietiją, Italiją į JAV. Bronius nuo mažens domėjosi buriavimu. 1934 metais persikėlė į Klaipėdą. Buriavo Kuršių mariose. 1938 metais įstojo į buriavimo mokyklą Smiltynėje. 1939 metais, vokiečiams okupavus Klaipėdą, jis išsikėlė į Kauną, o 1941-aisiais – į Vilnių. 1948–1959 m. dirbo Trakų jachtklubo skyriaus vedėju instruktoriumi, turėjo nuosavą jachtą „Hermes“. Savo kelionėms su ja turėjo apsiriboti Tarybų Sąjungos vidaus vandenimis, net į Baltijos jūrą Br. Rožinskui nebuvo leidžiama išplaukti.
1959 m. emigravo į Lenkiją ir apsigyveno Ščecino mieste, kur pradėjo ruoštis ilgesnei kelionei per vandenyną. Padedant broliui Adolfui iš JAV, pasistatė naują jachtą, kurią pavadino „Hermes-2“. 1962 m. rugsėjo 7 d. kartu su trimis įgulos nariais lenkais išplaukė iš Ščecino ir, sėkmingai įveikę Atlanto vandenyną, 1963 m. sausio 15 dieną pasiekė Martinikos salos krantus.
Kelionės pabaigoje jachtos „Hermes-2“ savininkas ir kapitonas Bronius Rožinskas raštiškai pareiškė, kad šį žygį atliko lietuvių tautos garbei. Šiam pasiekimui atminti 2007 m. liepos mėn. 24 d. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Salio Šemerio marinistinėje skaitykloje buvo atidaryta paroda „Šią kelionę padariau lietuvių tautos garbei“.
Šeima [taisyti]
Žmona Regina Mečkauskaitė-Rožinskienė, dukra Nijolė, sūnus Virginijus.
Nuorodos [taisyti]
Maršrutas [taisyti]
Su trimis bendrakeleiviais lenkais - Jerzy Szałajko, Zbigniew Pawlak ir Bogdan Dacko, 1962 metų rugsėjį išplaukęs iš Ščecino, Bronius Rožinskas pasiekė Martinikos salą anapus Atlanto. Lietuvio vedamos jachtos kelionė per vandenyną truko daugiau kaip keturis mėnesius. Toliau maršrutas driekėsi į JAV. Majamio uoste „Hermes-2“ įgulą pasitikę išeiviai iš Lenkijos tautiečius nugabeno į Vašingtoną ir pasirūpino, kad Baltuosiuose rūmuose juos pasveikintų tuometis JAV prezidentas Johnas Kennedy. Broniaus Rožinsko tarp jų nebuvo.
Išsiskyręs su bendrakeleiviais Majamyje, lietuvis toliau tęsė kelionę vienas – per Panamos kanalą išplaukė į Ramųjį vandenyną, pasiekė Los Andželą.
Dedikacija [taisyti]
„Aš, lietuvis Bronius Rožinskas, gerbdamas ir mylėdamas savo tautą ir tėvynę Lietuvą pasiryžau jachta perplaukti Atlanto vandenyną.
Iš Lietuvos per Lenkiją vykdžiau savo kelionę. Su nuosava burine jachta perplaukiau Atlanto vandenyną, pasiekiau Floridą, iš ten per Panamos kanalą, Ramųjį vandenyną ir Los Angeles, Calif.
Šią kelionę padariau lietuvių tautos garbei.“
Padėka [taisyti]
Brangūs Tautiečiai,
Mano tėtė, Bronius Rožinskas nuo pat jaunystės veržėsi buriuoti ir svajojo perplaukti Atlantą. Norėjo Atlanto Vandenyną nugalėti pats vienas, išplaukiant iš Lietuvos uosto. Norėjo tuo žygiu išgarsinti mažą Lietuvos kraštą, įrodyti pasauliui kokie pasiryžę ir drasūs yra lietuviai. Laikai buvo sunkūs, sunkios buvo salygos, reikejo planus pakeisti, bet niekas negalėjo sustabdyti Broniaus Rožinsko. Jis ne tik su savo jachta „Hermes-2“ nugalėjo Atlantą, bet pasiekė ir Ramųjį Vandenyną. Tėtė taip norėjo plaukti atgal į savo mylimą Lietuvą, bet vėl likimas neleido. Tėtė mirė 1986 metais kovo 11-tą, nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės. Jo pelenai, saulėtekyje, susiliejant saulei su jūra, buvo išbarstyti į Ramųjį Vandenyną, kad pradėtų kelionę atgal į Lietuvą.
Gal taip turejo būti, gal toks likimas, gal per daug veržėsi, svajojo, sapnavo.
Daug metų praėjo. Gal tiek laiko reikėjo pelenams blaškytis, kol pasiekė Lietuvos krantus. Gal likimas, pagaliau, sugrąžino tėtę į Lietuvą, gal dabar jo sapnai išsipildė.
Labai gailiuosi, kad negaliu dalyvauti parodos atidaryme. Mano širdis ir mano mintys yra su jumis.
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie dėjo pastangas, kad ši paroda įvyktų. Norėčiau padėkoti Stanislovui Rožinskui, Stasiui Lupkevičiui, Arnoldui Čaikovskiui ir visiems kitiems, kurie kartas nuo karto rašė spaudoje. Tėtės broliui Adolfui Rožinskui, kuris buvo moralinė ir finansinė parama. Ypatingas ačiū Jonui Limantui, kuris surado mane, nustatė kontaktus ir pradėjo stumti viską į priekį. Didelis, didelis ačiū p. Olgai Žalienei ir Gediminui Pilaičiui, už jūsų pastangas ir darbą su šia paroda. Norėčiau palinkėti sėkmės tolimesnėje veikloje.
Su pagarba,
Nijolė Rožinskaitė-Zelwinder [1]
