Bronius Krivickas
| Bronius Krivickas | |
|---|---|
| |
| 1939 metais | |
| Gimė | 1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkai, Pasvalio valsčius |
| Mirė | 1952 m. rugsėjo 21 d. (32 metai) Raguvos miškas, Panevėžio rajonas |
| Tėvas | Antanas Krivickas |
| Motina | Ona Krivickienė (Čingaitė) |
| Sutuoktinis (-ė) | Marytė Ziemelytė-Krivickienė (1948-1952) |
| Veikla | rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Bronius Krivickas (1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkai, Pasvalio valsčius – 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miške, Panevėžio rajone) – Lietuvos rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Pervalkuose valstiečių Antano ir Onos septynių vaikų šeimoje. Turėjo seseris Oną (g. 1910 m.), Veroniką (g. 1917 m.), Stasę (g. 1924 m.) ir brolius Antaną (1917-1940), Joną (1914-1953), Juozą (1921-1945).[1][2]
Baigęs Biržų gimnaziją 1938–1943 m.[3][4][5] Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete studijavo lietuvių literatūrą.[6] Jis buvo Putino globojamos literatų grupės dalyvis, Vinco Mykolaičio-Putino globojamos „Šatrijos meno kuopos“ ir Balio Sruogos vadovaujamo Teatro seminaro dalyvis.[3][7] 1938–1939 m. redagavo žurnalą „Ateitis“ ir 1939–1940 m. laikraštį „Studentų dienos“,[3][8] 1944 m. dirbo žurnalo „Kūryba“ redakcijoje.[3] Nuo 1944 m. rudens mokytojavo Biržų gimnazijoje.[3]
1945 m. vasarį įsijungė į partizanų būrį,[3][9] veikusį Nemunėlio Radviliškio apylinkėse[4] ir Skaistkalnės miškuose, kur jau partizanavo du jo broliai. 1945 m. rugpjūčio 12 d. Tylinavos kaimo sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai išvaryti iš namų, o sodyba sudeginta.[1] Pasirinko slapyvardžius Būtvydis, Klaidatikis, Rivaišas, Vilnius, Gintaras.[1] 1948 m. slapta susituokė su Smilgių pradžios mokyklos mokytoja Maryte Ziemelyte (sutuokė Suosto kunigas).[2] 1948–1949 m. buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Porą žiemų praleido bunkeryje, įsiruoštame žmonos tėvų sodyboje Tylinavos kaime, netoli Suosto. 1951–1952 m. priklausė LLKS Rytų Lietuvos srities štabui, buvo srities Visuomeninės dalies viršininkas, redagavo partizanų spaudą („Aukštaičių kova“, „Laisvės kova“).[3][4][10] Žuvo KGB užverbuotam Aukštaitijos partizanų vadui J. Kimštui-Žalgiriui išdavus. Kartu žuvo ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies vadas Mykolas Blinkevičius-Nemunas. Palaikai užkasti netoliese bunkerio, o praėjus metams M. Blinkevičiaus tėvo slapta atkasti ir perlaidoti Putiliškių kaimo kapinėse, nors tiksli palaidojimo vieta lieka neišaiškinta.[1]
1953 m. balandžio 6 d. Latvijos Bauskės rajono Skaistakalnio (Surgienių) miške žuvo Broniaus brolis Jonas Krivickas (slapyvardžiai Jonas, Kirvis).[1]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokydamasis gimnazijoje parašė feljetonų, studijuodamas reiškėsi kaip kritikas, novelistas ir dramaturgas (pjesės „Pušis ant kalno“, parašyta 1940 m., neišliko, „Pasaka apie karalaitį“ 1944 m.). Bendradarbiavo žurnaluose „Naujoji Romuva“,[3] laikraščiuose „Darbininkas“, „XX amžius“.
Kritikos straipsniuose laikėsi griežtų estetinių kriterijų, novelėms būdingi stiprūs psichologiniai charakteriai, filosofijos potekstė, kai kurios turi eilėraščio proza bruožų. 1944 m. parengė diplominį darbą „Jono Aleksandravičiaus-Aisčio idėjų pasaulis“, tai pirma monografinė studija apie šį poetą.
Būdamas partizanu kūrė eilėraščius, sonetus, satyras, vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip įveikiantis savo žmogiškąsias silpnybes kūrėjas, per kančias išdidžiai eidamas į mirtį, randa Dievą ir meilę. Siekis tramdyti jausmus lėmė griežtų formų pasirinkimą. Satyrose naudojant groteską ir absurdo elementus[8] tyčiojamasi iš sovietinės tikrovės, ironizuojami vadinamieji SSRS sąjungininkai.[3]
Vienas pirmųjų 1948–1949 m. išvertė apie 80 J. V. Getės eilėraščių.[3] Poezija (rinkiniai „Už didžią tiesą“, „Po Stalino saule“ ir kiti) plito nuorašais, spausdinta partizanų leidiniuose.[3]
Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas“, kuriame į atskirus skyrius sudėta 1945–1949 m. poetinė kūryba – 34 eilėraščių pluoštas, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai ir „Poilsio valandai“ – 63 satyriniai kūriniai. Didžiąją dalį Broniaus Krivicko kūrybos sudaro egzistencializmo poetikai būdingi eilėraščiai.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Raštai. – Vilnius, 1993 m.
- Broniaus Krivicko raštai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras; parengė Virginijus Gasiliūnas. – Vilnius: LGGRTC, 1999 m. – 575 p.
- Pasipriešinimo poezija / Bronius Krivickas, Diana Glemžaitė. Parengė Agnė Iešmantaitė. – Vilnius: Žaltvykslė, 2004 m. – 94 p.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1998 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius, po mirties.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 BRONIUS KRIVICKAS-BŪTVYDIS, KLAIDATIKIS, RIVAIŠAS, VILNIUS, GINTARAS, 1919 11 17–1952 09 21 (genocid.lt)
- ↑ 2,0 2,1 2,2 "Bet stoviu išdidus aš prieš likimą" (Lietuvos ypatingasis archyvas) Archyvuota kopija 2023-06-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 Virginijus Gasiliūnas. Bronius Krivickas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 87 psl.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 „Bronius Krivickas-Vilnius“. partizanai.org. Nuoroda tikrinta 2023-06-17.
- ↑ „Bronius Krivickas. Partizaninė literatūra“. www.edukamentas.lt. Nuoroda tikrinta 2023-06-17.
- ↑ „Bronius Krivickas“. Potemes.lt.
- ↑ „APIE BRONIŲ KRIVICKĄ • Maironio lietuvių literatūros muziejus“. Nuoroda tikrinta 2023-06-17.
- ↑ 8,0 8,1 Gaidelis, Povilas (2019). 100 širdžių – ant tėvynės laisvės kovų aukuro. Briedis. pp. 233–235. ISBN 9789955266716.
- ↑ „Krivickas“. šaltiniai.info. Nuoroda tikrinta 2023-06-17.
- ↑ „Bronius Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys? | Lituanistų sambūris“. 2016-12-22. Nuoroda tikrinta 2023-06-17.