Broliai Karamazovai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Broliai Karamazovai (rus. Братья Карамазовы) – paskutinis rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanas. F. Dostojevskis jį rašė dvejus metus ir dalimis publikavo žurnale „Rusiškas pranešėjas“ (rus. Ру́сский ве́стник), rašyti baigė 1880 m. Knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant nužudyme.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

F. Dostojevskis kartu su kitais inteligentais, skaičiusiais draudžiamus prancūzų socialistų raštus, buvo nuteistas mirti, tačiau jam mirties bausmės vykdymo vietoje paskutinę akimirką paskirta bausmė buvo pakeista į 4 m. katorgos darbus Omske ir 4 m. karo tarnybą (1849 m.). Kalėdamas Omske, F. Dostojevskis pažino žemiausių Rusijos visuomenės sluoksnių gyvenimą. Romanas „Broliai Karamazovai“ buvo leidžiamas 1879–1880 m. Jame atsispindėjo ir asmeninė F. Dostojevskio patirta dvasinė trauma dėl tėvo nužudymo, kurį įvykdė jo paties baudžiauninkai.

„Brolių Karamazovų“ penkto skyriaus juodraštis su F. Dostojevskio pastabomis.

Veikėjai[taisyti | redaguoti kodą]

Fiodoras Pavlovičius Karamazovas – 55 metų tėvas;
Dmitrijus Fiodorovičius Karamazovas – pirmasis Fiodoro Pavlovičiaus sūnus iš pirmosios santuokos, tarnavo kariuomenėje;
Ivanas Fiodorovičius Karamazovas – vidurinis sūnus, vyriausias iš antros santuokos, mokėsi Maskvoje ir rašė straipsnius į laikraštį;
Aleksejus Fiodorovičius Karamazovas, jauniausias sūnus iš antros santuokos, jausmingas, siekia tapti vienuoliu;
Pavelas Smerdiakovas – Fiodoro Pavlovičiaus tarnas ir spėjama pavainikis sūnus;
Agrafena Aleksandrovna Svetlova – dėl jos vyksta konfliktas, tarp tėvo ir vyriausiojo sūnaus Dmitrijaus;
Katerina Ivanova Verchovceva – buvusi Dmitrijaus sužadėtinė;
Senelis Zosima – vienuolyno atsiskyrėlis, turėjęs didelę įtaką Aleksejui;
Iljuša.

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

Šiame romane pasakojama apie Fiodorą Karamazovą ir 4 jo sūnus – Dimitrijų, Ivaną, Aliošą ir pavainikį epileptiką Smerdiakovą. Senasis Fiodoras, nedoras ir nesantūrus pamaiva, su vyriausiuoju sūnumi Dimitrijum varžosi dėl kaimo gražuolės Grušenkos. Tėvas ir sūnus įnirtingai draskosi dėl jos ir dėl Dimitrijaus palikimo. Netrukus senis Fiodoras randamas nužudytas. Dimitrijus suimamas ir apkaltinamas žmogžudyste. Ta siužetinė linija susipina su kitų brolių likimu. Inteligentiškas Ivanas pats sau pripažįsta paslapčiom norėjęs tėvo mirties ir tuo noru užkrėtęs nesantuokinį brolį Smerdiakovą, kuris dažnai jam paklūsta ir visu kuo jį nevykusiai mėgdžioja. Ivano racionalizmas kontrastuoja su jauniausiojo sūnaus Aliošos religingumu; toks pat ir Aliošos dvasios vadovas Zosima, kurio lūpomis Dostojevskis dėsto savo paties religinius įsitikinimus.

Tėvažudystės istorija gali būti siejama su vakarietišku racionalistiniu ateizmu. Jį pamokomai išreiškia Ivano sugalvota parabolė – legenda apie Didįjį inkvizitorių. Pasak jos, Kristus grįžta į Žemę ir atsiduria XVI amžiaus Ispanijoje. Didysis inkvizitorius jį kaipmat suima ir apkaltina laisvės vardan atmetus gundytojo siūlomas gėrybes – duoną, stebuklus ir vado autoritetą. Iš to atsisakymo kylančios visos žmonių nelaimės. O pats Didysis inkvizitorius tampa Antikristo šalininku: jo padedamas jis padarysiąs žmones laimingus jau čia, Žemėje. Tai išgirdęs, Kristus netardamas nė žodžio pabučiuoja Didįjį inkvizitorių į lūpas ir pasišalina (šia legenda išpranašaujama artimiausio šimto metų ideologijos raida, kai Nyčei (Nietzsche) paskelbus apie Dievo mirtį šio amžiaus diktatoriai ims vykdyti Didžiojo inkvizitoriaus „programą“).

Romane siekiama parodyti, koks būtų pasaulis be Dievo, „užbėgama už akių“ egzistencialistų pažiūroms, vėliau jų išplėtotoms iki teiginio, kad būtis esanti beprasmė. Dievo nepripažįstantis Ivanas, kaip ir Nyčė, galiausiai išprotėja, o Dimitrijus nuteisiamas mirti už tėvo nužudymą, nors žudė Smerdiakovas, kurį pats to nenorėdamas pastūmėjo Ivanas. Galima įžvelgti paralelę, kad novelėje buvo „išpranašauta“ XX amžiaus Rusijos istorija.