Brastos taika
Bresto taika, Brastos taika – 1435 m. gruodžio 31 m. Lenkijos karaliaus Vladislovo III ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio sutartis su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Pauliumi Rusdorfu, sudaryta Kujavijos Breste (Lenkija) po 1435 m. rugsėjo 1 d. Pabaisko mūšio.
Sutartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Taikos sąlygas padiktavo Lenkijos ponai. Magistras atstovavo Vokiečių ordino Prūsijos, Livonijos ir Vokietijos žemėms. Vokiečių ordino vadovybė įsipareigojo nutraukti ryšius su pretendentu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą Švitrigaila, anuliuoti su juo sudarytus susitarimus, šis prarado galimybę gauti Vokiečių ordino paramą pagal 1432 m. Skirsnemunės sutartį. Ordinas įsipareigojo nepadėti jokiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui kovoti su Lenkija; Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pripažinti tik tą, kuris bus išrinktas pritarus Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Tarybai. Bresto taika patvirtino 1422 m. Melno taika nustatytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sienas su Vokiečių ordinu, nustatė prekybinius ryšius, susitarta paleisti belaisvius.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Brastos taika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 472 psl.