Bonas (religija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bonas (Bön) – senoji Tibeto dvasinė tradicija, vyravusi Tibete prieš VII a. įsivyraujant budizmui.

Bono tradicijos istoriją sunku rekonstruoti, nes pirmieji rašytiniai dokumentai apie ją yra iš IX ir X a., t. y. ilgą laiką po to, kai budistai ėmėsi naikinti vietinius tikėjimus ir religines praktikas.[1] Be to, istorikas Per Kværne[1] nurodo, kad bonu vadinamos trys skirtingos tradicijos:

  • Ikibudistinės tibetiečių religinės praktikos, kurios „prastai rekonstruotos [tačiau] iš esmės skiriasi nuo budizmo“, ir yra monoteistinės;
  • Sinkretinė religija, kuri atsirado Tibete X ir XI a., turinti stiprią šamanizmo ir animizmo įtaką, mokslininkų dažnai laikoma neortodoksine budizmo forma;
  • „Plati ir amorfiška liaudies tikėjimų visuma“, įskaitant ateities būrimą.

Kiti mokslininkai nelinkę atsieti bono nuo budizmo. Christopher Beckwith boną vadina „vienu iš dviejų Tibeto budizmo formų“[2] ir teigia, kad „nepaisant populiarios nuomonės apie nebudistinės religijos bono egzistavimą Tibeto imperijos laikotarpiu, nėra tai pagrindžiančių įrodymų... Nors tam tikrais aspektais ir skiriasi nuo kitų sektų, bonas yra budizmo forma“.[3]

Dalai Lama XIV pripažįsta bono tradiciją kaip penktąją pagrindinę Tibeto dvasinę mokyklą, šalia Nyingma, Sakya, Kagjupa ir Gelug budizmo mokyklų, nepaisant istorinės konkurencijos tarp bono tradicijos ir budizmo Tibete.

Tibetiečių kalboje priesaga -po arba -pa pridedama prie daiktavardžio nurodant asmenį, esantį iš tos vietos ar darant tą veiksmą, taigi "bönpo" reiškia bono tradicijos pasekėją.[4]

Tarp svarbiausių Bon siekių yra ugdyti nuoširdumą, išvalyti ir nutildyti triukšmo kupiną sąmonę, atskleisti ripga - transendentinę natūralią kūno ir proto sąsają, kai dualizmas užtemsta ir dukkha (kančia) nebeįtakoja bönpo. Sambhogakaya (astralinis kūnas) ir nirmanakaya (fizinis kūnas) yra suderinti palankiame rezonanse.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai bono religijos įkūrėju laikomas Tönpa Shenrab Miwoche. Pagal tradiciją jis esą gimęs Tagzig Olmo Lung Ring šalyje, laikoma axis mundi ir siejama su Kailašo kalnu vakarų Tibete.

Konkurencija su budizmu[taisyti | redaguoti kodą]

VII a. Tibetą pasiekus budizmui, tarp šių tradicijų kilo arši konkurencija, ypač valdant Langdarmai. Ilgainiui bonas ėmė prarasti įtaką ir Tibeto politinis elitas jį marginalizavo.

Primityvusis Bonas[taisyti | redaguoti kodą]

Senaisiais amžiais atstovavo vietinį šamanizmą ir animizmą Tibete bei jo apylinkėse.

Pagal bono tradiciją, kai kurios iš praktikų, tokių kaip dievų iškvietimas (lha gsol ba) ir piktųjų dvasių išvarymo (sel ba) ritualai buvo pateikti paties Tonpa Šenrabo, priešistoriniais laikais jam lankantis Kongpo (pietryčių Tibetas).

Panašūs ritualai vėliau buvo įtraukti į bono mokymų ir praktikų sistemą, žinomą kaip „Devynių nuoseklių kelių arba važiuoklių“ (theg pa rim dgu) mokymas. Ši šamanistinių praktikų įvairovė šiandien žinoma kaip „Priežastiniai Bono keliai“ (rgyu'i theg pa). „Priežastinių kelių“ mokymai ir praktikos filosofiniu požiūriu laikomi dualistiniais, nes, dievai (lha), atstovaujantys šviesiosioms tvarkos jėgoms, vadinamoms , ir demonai (bdud), atstovaujantys tamsai bei chaosui vadinamam Ngam, egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo. Tokiu būdu praktikuojantys dažniausiai atlieka ritualus, pritraukiančius teigiamas dievų energijas ir atstumiančius neigiamą piktųjų dvasių bei demonų įtaką (gdon).

Šamanistinių bono tekstų tyrinėjimai rodo, kad šie tekstai nėra indiškos kilmės, tačiau, kaip ir budizmas apskritai, Jungdrung Bonas visiškai neigia kruvinų aukojimų praktikas (dmar mchod), kadangi šių praktikų kilmė priskiriama demonams kanibalams Sinpo (srin po), o ne Tonpa Šenrabui. Taigi bono lamos net priežastinių bono kelių nesieja su šamanizmu ar šamanais, vis dar klestinčiais Nepalo kalnuose ir atlikinėjančiais kruvinus aukojimus.

Senasis Bonas[taisyti | redaguoti kodą]

Senąjį boną, vadinamą bon rnying ma arba Jungdrung Boną g’yung drung bon, sudaro mokymai ir praktikos, priskiriamos Šenrabui Mivočė, kuris žinomas dar ir kaip ypatingų aukščiausių mokymų (Sutros, Tantros bei Dzogčeno) šaltinis ir mokytojas (tib. ston pa). Šiuos mokymus savo pasekėjams perdavė Olmo Lungringe, tapatinamas su Tagzigo šalimi (šiuolaikiniai Tadžikistanas ir Pakistanas). Žemėje ir kituose lygmenyse jis pasiliko Čimed Cugphudo įsikūnijimu (Chi med gtsug phud).

Manoma, kad Tonpa Šenrabo mokymai, užrašyti jo gyvenimo periodu arba vėliau, buvo perkelti iš Olmo Lungringo į Šangšungo šalį šiaurės vakarų Tibete, kur buvo išversti iš tagzigo į šangšungo kalbą. Panašu, kad šangšung buvo savarankiška kalba, besiskirianti nuo tibetiečių kalbos, tikriausiai gimininga Vakarų Himalajų Tibeto birmiškajam dialektui Kinauri. Tai nebuvo dirbtinai Bono sekėjų sukurta kalba, kad atitiktų budistinių rankraščių indiškąjį sanskritą.

Manoma, jog Tibeto karaliaus Mutri Canpo (mu khri btsan po) valdymo laikais kai kurie Bono tekstai, ypač Tėviškos tantros (pha rgyud), atkeliavo iš Šangšungo į Centrinį Tibetą ir buvo išversti į tibetiečių kalbą.

Bonpo tikina, jog kaip tik tuo metu tibetiečiai įgijo raštą, kurio pagrindas buvo Marjig (sMar yig) abėcėlė naudojama šangšungo kalboje. Ši abėcėlė davė pradžią ume (bdus med) abėcėlei, kuria ir šiais laikais dažnai rašomi tibetiški bonpo tradicijos rankraščiai.

Bonpo išgyveno du vienas po kito sekusius persekiojimo ciklus. Pirmasis vyko aštuntojo Tibeto karaliaus Driguno (bri gung) Canpo ir antras – didžiojo Tibeto budistų karaliaus Tricong Deceno valdymo laikais, aštuntame mūsų eros amžiuje.

Persekiojamieji išminčiai, pasak tradicijos, paslėpė savo mokymo tekstus įvairiose Tibeto vietovėse ir jo apylinkėse, taip pat Butane. Šiuos slaptus tekstus atrado dešimtąjame šimtmetyje ir žinomi jie kaip iš naujo rastieji tekstai, arba „Paslėptosios brangenybės“ (gter ma). Kai kurie tekstai niekada nebuvo paslėpti kaip termos, o išliko nenutrūkstamai perduodant iš lūpų į lūpas kaip žodinė tradicija (snyan rgyud). Jie buvo užrašyti ankstyvuoju periodu. Vienas tokios „žodinės tradicijos“ mokymų pavyzdys – Šang Šung Njėndžiud (snyan rgyud), kurią aštuntajame šimtmetyje žymiojo mokytojo Tapihritsos nurodymu jo mokinys Gerpungpa (Gerpungpa) užrašė slaptų glaustų žodinių nurodymų forma (man ngag, skr. upadeša). Kartais senovės išminčiai, lamos arba dievybės tekstus užrašydavo ekstaziškų vizijų metu arba pasikeitusios sąmonės būsenoje. Vienas tokių pavyzdžių – garsusis Tonpa Šenrabo gyvenimo aprašymas, žinomas kaip Zidžid (gZi brjid), kurį Lodamui Ningpo (bLo ldan snying po, gim. 1360 m.) padiktavo kalnų dvasios. Šis tekstų skirstymas panašus į Njingma tradicijos klasifikaciją. Tekstai skirstomi į kama (bka' ma) - tiesioginę nepertraukiamą mokymų liniją ir terma (gter ma) - naujai atrastus paslėptus mokymus. Šie tekstai priklauso senojo Bono atmainai, klestėjusiai vakarų ir Centriniame Tibete iki pat mūsų dienų.

Tonpa Šenrabo atskleisti Bono mokymai skirstomi į tris tradicinius jo gyvenimo aprašymus. Manoma, kad Tonpa Šenrabas atskleidė tris Bono mokymų ciklus:

  • Devyni Keliai (arba devynios nuoseklios praktikos stadijos) vedančios į „nušvitimą“ (theg pa rim dgu)
  • Keturi Bono portalai ir penktasis – Brangenybių Lobis (bon sgo bzhi mdzod lnga)
  • Trys mokymų ciklai – skirstomi į išorinius, vidinius ir slaptuosius (bka' phyi nang gsang skor gsum)

Šie devyni Keliai arba devynios Nuoseklios Priemonės, vedančios į nušvitimą (theg pa rim dgu), apibūdinamos pagal tris skirtingas paslėptų tekstų (gter ma) sistemas, kurios buvo paslėptos ankstyvuoju Bono persekiojimo periodu ir vėl buvo atrastos vėlesniais šimtmečiais. Šios trys slaptų raštų sistemos apibūdinamos pagal jų radimo vietą.

  • Pietinė lobių sistema (lho gter lugs). Tekstai vėl buvo atskleisti Pietų Tibete, Drigcam Takare (brig mtsham mtha' dkar) ir Butane, Paro vietovėje (spa gro). Juose Devyni keliai skirstomi į „Keturis priežastinius kelius“, kuriuose gausu mitų ir magiškų šamanistinių ritualų. Ritualai aprašomi kaip energijų valdymas norint pasiekti pasaulietinės sėkmės. Po jų seka penki aukštieji dvasiniai keliai, žinomi kaip „Pasiekimo keliai“. Šių praktikų tikslas - ne valdžia ar sveikata, klestėjimas šiame pasaulyje, o apibrėžtų dvasinių tikslų įgyvendinimas: išsilaisvinimas nuo samsaros kančių, patiriamų nesibaigiančiame persikūnijimų rate. Galutinis – aukščiausiasis šioje devynių dalių klasifikacijoje – mokymas yra Dzogčenas.
  • Šiaurinė lobių sistema (byang gter lugs). Tekstų lobynai buvo aptikti įvairiose vietovėse, esančiose šiauriau nuo Centrinio Tibeto. Deja, anot Lopono Tenzino Namdako, dabar nedaug žinoma apie šią sistemą.
  • Centrinė lobių sistema (dbus gter lugs). Tekstai, kurie buvo naujai atrasti Centriniame Tibete, taip pat ir didingame Budistiniame Samjė vienuolyne. Apskritai šis mokymų skirstymas identiškas Njingmos (Tibeto Budizmo) „Devynių važiuoklių sistemai“. Manoma, jog kai kuriuos iš šių Bono tekstų į Tibetą iš Indijos atvežė didis Tibeto vertėjas Vairočana, vertęs tiek Budistinius, tiek ir Bono veikalus.

Keturi Bono portalai ir penktasis lobynas (bon sgo bzhi mdzod lnga) tai dar viena ir, tikriausiai, nepriklausoma Bono mokymų klasifikacijos sistema, suskirstyta į keturias grupes, žinomas kaip „Keturi portalai“ (sgo bzhi) kartu su priedu, vadinamu „Lobynu“ (mdzod). Štai šios mokymo grupės arba klasės:

  • Baltųjų vandenų nuožmių mantrų (užkeikimų) Bonas (chab dkar drag pu sngags kyi bon) – ezoterinių tantrinių praktikų tekstų rinkinys, kurį sudaro nuožmios mantros (drag snags), susietos su įvairiomis meditacinėmis dievybėmis. Šiai grupei priklauso Čipung arba „Bendro skyriaus“ ciklas (spyi spungs skor). Šios praktikos priskiriamos Tėviškosioms tantroms (pha rgyud).
  • Juodųjų vandenų bonas, siejamas su egzistencijos nenutrūkstamumu (chab nag srid pa rgyud kyi bon) – įvairūs magiški ritualai, laidojimo apeigos, išpirkimo ritualai, būrimo praktikos ir t. t. Ritualai skirti apsivalymui ir neigiamų energijų pašalinimui. Panašu, kad šis tekstų rinkinys atitinka anksčiau aprašytus „Keturis priežastinius kelius“. Terminas „juodasis“ neatspindi praktikuojančiojo ketinimų, o kalbama apie blogybių pašalinimą, kurių simbolinė spalva yra juoda.
  • Plačiosios pradžnaparamitos bonas iš Phanjulo (phan yul rgyas pa bum gyi bon) šalies – tekstų rinkinys susideda iš dorovės pamokymų, įžadų, taisyklių ir etinių mokymų vienuoliams bei pasauliečiams, įšvęstiems į dvasinį luomą. Bono versijos, vadinamos Kamčen (khams chen) ir aprašytos šešiolikoje tomų, tekstai remiasi Pradžnaparamitos Sutros filosofine ir etine sistema. Minėti tekstai apima Sutros sistemą, o Čabkar (Chab dkar) - tantros sistemą.
  • Meistrų slaptų žodinių pamokymų ir raštų bonas (dpon gsas man ngang lung gi bon) – įvairių meistrų, priklausančių Dzogčeno tradicijai rinktiniai raštai. Juos sudaro žodiniai (man ngag) ir rašytiniai (lung) pamokymai.
  • Brangenybių lobio, aukščiausiojo skaidrumo, visa apimantis bonas (gtsang mtho thog spyi mdzod kyi bon) – tekstai, aprėpiantys pagrindinę Keturių portalų medžiagą. Brangenybių lobis, Penktasis portalas (mdzod lnga), aprašomas Zermige (gzer mig): „Aukščiausiasis skaidrumas (gtsang mtho thog) apima viską ir kaip suvokimas priklauso visatos bonui (spyi mdzod kyi bon). Jis apvalo sąmonės srautą visų keturių portalu atžvilgiu“.

Trys Mokymų ciklai: išorinis, vidinis, slaptasis (bka’ phyi nang gsang skor gsum)

  • Išorinis ciklas (phyi skor) – pateikia Sutros mokymų (mdo lugs) sistemą, priklausančią Atsižadėjimo keliui (spong lam).
  • Vidinis ciklas (nang skor) – jį sudaro tantrų (rgyud – lungs) mokymai, priklausantys transformacijos keliui (sgyur lam).
  • Slaptasis ciklas (gsang skor) – Upadešos mokymas (man ngag) priklauso Savaiminio išsilaisvinimo keliui, taip pat žinomam kaip Dzogčenas - Aukščiausiojo tobulumo mokymas.

Naujasis Bonas[taisyti | redaguoti kodą]

Naujasis Bonas (tib. bon gsar ma) susikūrė keturioliktajame šimtmetyje, atskleidus termos sistemą, skirtingą negu aukščiau aprašytosios. Ši sistema palyginus panaši į Njingmos. Guru Padmasambava joje taip pat laikomas reikšminga asmenybe. Kai kurie tertonai (slaptų mokymų radėjai), tokie kaip Doržė Lingpa, atskleidė Njingmos ir Bono termas. Bon Tri (tib. bon khrid) tekstuose, naujai rastuose Cevango Gjalpo (tib. Tsewang Gyalpo), tvirtinama, kad Padmasambhava nukeliavo į Udijaną ir gavo Dzogčeno mokymą tiesiogiai iš paties Sambhogakajos Šenlha Odkaro (tib. gshen lha 'od dkar). Vėliau jis perkėlė šiuos mokymus į Tibetą, daugelį jų paslėpdamas kaip termą ateinančioms bonpo kartoms.

Pasak Šardza Rinpočės, Naujasis Bono Judėjimas prasidėjo keturioliktajame šimtmetyje ir tęsiasi iki šiol. Termos, atskleistos tokių meistrų kaip Lodan Ningpo, Midžig Dordžė (tib. mi jigs rdo rje, žinomas kaip Doržė Lingpa), Kundrol Dragpa, Dečen Lingpa, Sangag Lingpa, Kandro Dečen Vangmo ir kitų, vadinamos „Tersar“ (tib. gter gsar) arba iš naujo rastaisiais tekstų lobiais. Naujasis Bonas šiais laikais klesti rytų Tibete.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Kværne, Per. (1995) The Bon religion of Tibet: the iconography of a Living Tradition, Part 2. London: Serindia, ISBN 0906026350
  2. Christopher I. Beckwith, The Tibetan Empire in Central Asia: A History of the Struggle for Great Power Among Tibetans, Turks, Arabs, and Chinese During the Early Middle Ages (Princeton University Press, new ed. 1993: ISBN 0-691-02469-3), p. 20.
  3. Christopher I. Beckwith, Empires of the Silk Road: A History of Central Eurasia from the Bronze Age to the Present (Princeton University Press, 2009: ISBN 978-0-691-13589-2), p. 414.
  4. "Introductory History of the Five Tibetan Traditions of Buddhism and Bön." Alexander Berzin. Berlin, Germany, January 10, 2000. [1]

Vikiteka