Bolesław Limanowski
Boleslavas Limanovskis (lenk. Bolesław Łukasz Tadeusz Limanowski)[1]; 1835 m. spalio 18 d. Latgaloje – 1935 m. Varšuvoje) – lenkų istorikas, sociologas, politikas, istorikas, lenkų socializmo kūrėjas, Lenkijos socialistų partijos ir jos programos bendrakūrėjas. Lenkijos senatorius. Buvo agrarianizmo politinės filosofijos šalininkas. Turėjo Janko Pokano slapyvardį.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaikystė ir jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jo tėvo Boleslavo Wincento Limanovskio protėviai kilo iš lietuvių bajorų. Motina Katažyna taip pat iš bajorų „Odyniec“ herbo.[2].
1847 m. globojamas vyresniojo brolio[3], išsiųstas mokytis į Maskvą. Bandė studijuoti Maskvos universitete mediciną, bet dėl konflikto studentų organizacijos buvo išsiųstas į Dorpatą. Ten tęsė medicinos mokslus, tačiau jo tai nedomino ir nuo 1859 m. padėjo studijuoti filosofiją. Tačiau šeimos buvo įtikintas sugrįžti namo, bet po kelių mėnesių vėl atvažiavo į Dorpatą. Buvo akademinės korporacijos „Polonia“ narys.
Revoliucijos pradžioje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1860 m. išvyko į Paryžių, nes Prancūzijoje pradėti formuoti lenkų legionai. Pradėjo lankyti Lenkų karinę mokyklą (lenk. Polska Szkoła Wojskowa), tuo pačiu klausė paskaitų Sorbonoje ir Prancūzijos kolegijoje. 1860 m. parašė „Laiškai iš Infliantų“. Dalyvavo patriotiškai nusiteikusiuose būreliuose, besikoncentruojančiuose apie gen. L. Mieroslavskį. Vėliau turėjo per Vroclavą, Krokuvą ir Varšuvą sugrįžti į Dorpatą, o paskui apsistojo Vilniuje. Ten L. Mieroslavskio skatinamas organizavo Lietuvos CK revoliucinės veiklos vadovavimui.
1861 m. Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo katedroje patriotinės demonstracijos metu buvo suimtas, kaip pagrindinis jos rengėjas. Buvo išsiųstas į Archangelsko sritį, kur surado vietą kanceliarijoje. Tremtyje paruošė dvi publikacijos iš sociologijos srities. Dėl prasidėjusio 1863 m. sukilimo ir bandymo pabėgti, toliau buvo tąsomas po įvairias tolimas Rusijos vietoves.
Susitiko su būsimąja žmona. 1867 m. amnestuotas ir ignoruodamas draudimą išvažiavo į Varšuvą.
Nuo Varšuvo iki Lvovo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Varšuvoje buvo korepetitoriumi, publicistu, darbininku, o 1868–1869 m. guvernantu šalia Liublino. Užsiėmė savišvieta ir rašė straipsnius kultūriniam žurnalui. Persikėlė į Lvovą, tikėdamasis Prancūzijos pergalė įsiplieskusiame Prancūzijos-Prūsijos kare, tačiau Prancūzijai pralaimėjus, liko Lvove. Toliau darbavosi darbininkų judėjime. Lvovo uinversitete 1875 m. įgijo daktaro laipsnį.
1876 m. Rusijos ir Lenkijos socialistų sąskrydyje išvertė F. Lasalio „Darbininkų programą“. Dėl savo socialistinių pažiūrų metė darbą laikraštyje. Buvo suimtas dėl veiklos slaptoje organizacijoje. Dėl kaltinimų trūkumo buvo išteisintas, tačiau neteko teisės pasilikti Austrijoje-Vengrijoje, kurios sudėtyje tada buvo Lvovas.
Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1878 m. su šeima ir jau paaugusiu sūnumi M. Limanovskiu išvyko į Ženevą jau kaip žinomas socialistas. Toliau aktyviai veikė įvairiose socialistinėse iš Lenkijos išsivadavimo organizacijose. Kartu su įkūrė Lenkijos liaudies socialistinę draugiją (Stowarzyszenie Socjalistyczne Lud Polski). Dalyvavo tarptautiniame socialistų kongrese Kūre Šveicarijoje. 1899 m. persikėlė į Paryžių ir ėmėsi redaguoti žurnalą „Rytinis trimitas“ (lenk. Pobudka) ir tapo Lenkijos tremtinų sąjungos sekretoriumi.
1907 m. valdžiai leidus vėl apsigyveno Lenkijoje – Krokuvoje. Sugrįžęs tapo Lenkijos socialistų partijos nariu ir J. Pilsudskio buvo skirtas į karo iždininko pareigas.
Nepriklausomoje Lenkijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atgavus Lenkijai Nepriklausomybę buvo 1922 m. išrinktas į senatorius, 1928 m. ir 1930 m. perrinktas. 1934 m. gavo Varšuvos universiteto garbės daktaro vardą.[4].
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
B. Limanovskio sūnus – žymus geologas ir artistas M. Limanovskis profesoriavo Vilniaus universitete.
Pažiūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
B. Limanovskis pasižymėjo minties gilumu ir proto blaivumu. Socializmą derino su nepriklausomybės ir patriotizmo idėjomis. Paliko daug mokslo darbų ir atsiminimų. Už savo veiklą buvo ištremtas iš Lvovo, tuomet Austrijos sudėtyje. Dėl to su vaikais atsidūrė Šveicarijoje. Vedė mokytoją V. Szarską.
B. Limanovskio pažiūrų susiformavimui įtakos turėjo H. Spenseris, O. Kontas, P. Lilynfeldas ir kt.[5]”.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Sztumski, J., 1989. Bolesław Limanowski – życie i twórczość. „Bolesław Limanowski. Socjalizm jako konieczny objaw dziejowego rozwoju„, Warszawa.
- Jan Krzesławski, Bolesław Limanowski, w: „Kronika Ruchu Rewolucyjnego w Polsce”, nr 1 z 1935
- J. Kurczewska, Naród w socjologii i ideologii polskiej. Analiza porównawcza wybranych koncepcji z przełomu XIX i XX wieku, PWN, Warszawa 1979.
- Apie B. Limanovskio sūnų geologą Archyvuota kopija 2014-10-20 iš Wayback Machine projekto.
- Romaniuk, M. „Bolesław Limanowski (1835–1935)“
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ M. Żychowski, Bolesław Limanowski. 1835–1935. Warszawa: KiW, 1971, s. 9.
- ↑ J. Bardach, Inflanty, Litwa, Białoruś w twórczości Bolesława Limanowskiego. Studium z dziejów kwestii narodowej. „Przegląd Historyczny“ t. LXV: 1974, z. 3, s. 479.
- ↑ M. Żychowski, dz. cyt.
- ↑ https://web.archive.org/web/20131022102044/http://www.uw.edu.pl/o_uw/historia/dhcuw.html
- ↑ J. Kurczewska, Naród w socjologii i ideologii polskiej, PWN, Warszawa 1979, s. 50.