Bitės įgėlimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nutrauktas bitės pilvelio galiukas su geluonimi, pakibęs ant drabužio paviršiaus
Nuo bitės įgėlimo ištinusi viršutinė lūpa

Bitės įgėlimas – odos, kartais kito kūno paviršiaus pažeidimas, kai bitinio vabzdžio (naminės bitės, kamanės ir pan.) geluonis praduria odą (gleivinę ar pan.) ir paprastai suleidžia nuodų. Bičių įgėlimas gana skausmingas, bet nėra pavojingas, tačiau nuodai gali sukelti anafilaksinį šoką, kuris labai pavojingas. Gėlimo metu bitės organizmas išskiria pavojaus feromonus, kurie verčia juos užuodusias bites atakuoti.

Geluonis turi ir nemažai kitų plėviasparnių vabzdžių (vapsvos, širšuolai, geliančios skruzdėlės), tačiau jų gėlimo mechanizmai ir nuodų sudėtis dažniausiai yra skirtingi.

Naminės bitės įgėlimas[taisyti | redaguoti kodą]

Naminės bitės, esančios toli nuo lizdo ir renkančios nektarą ar žiedadulkes, paprastai gelia tik užmintos ar pagautos. Aktyviai puola ir gilia tada, kai suvokia grėsmę savo lizdui (aviliui). Signalu dažnai tarnauja išskirti pavojaus feromonai.

Bitės darbininkės, užpuolusios žmogų ar kitą žinduolį, paprastai gali įgelti tik vieną kartą. Jų geluonis turi užkarpas (barzdeles), kurios užsikabina už tvirtos elastingos odos, todėl geluonis įstringa odoje. Bitei bandant ištraukti geluonį ar įgeltam žmogui numušant bitę geluonis su nuodų aparatu išsirauna iš bitės pilvelio, neretai atitrūksta paskutinis pilvelio segmentas su visu geluonies aparatu. Kartu dažnai išsirauna dalis žarnyno. Dėl to bitė įgelti antrą kartą negali ir netrukus žūsta.[1][2] Naminės bitės (Apis) yra vieninteliai plėviasparniai, kurių geluonys turi ryškias užkarpas. Tik kai kurių vapsvų geluonys turi nežymias užkarpas.

Bitės su užkarpotais geluonimis vabzdžiams gali gilti kelis kartus, nes chitininėje vabzdžių dangoje jų geluonys nestringa. Bičių motinėlių ir daugelio kitų rūšių bičių ir kamanių geluonys yra be užkarpų, tad žinduoliams gali gilti kelis kartus iš eilės.[1]

Gėlimo metu geluonis suleidžia bičių nuodų, kartu į orą išskiriami pavojaus feromonai. Šių feromonų išskiriama žymiai daugiau, jei bitė smarkiai sužeidžiama ar sutraiškoma. Pavojaus feromonai, paskildę netoli avilio, pritraukia kitas bites, kurios irgi ima pulti. Bičių puolimas baigiasi dažniausiai užpultajam pabėgus arba žuvus. Ant kūno patekę pavojaus feromonai gana sunkiai nusiplauna vandeniu, tad išnirus iš vandens bitės vėl ima pulti.
Spiečius būna palyginti mažai agresyvus, kadangi jis neturi medaus atsargų ar perų, kuriuos reikėtų ginti.

Nors motinėlės žmogui galėtų įgelti kelis kartus iš eilės, jos gelia tik savo konkurentes kitas motinėles. Bitininkai, kurie užsiima motinėlių auginimu, dirba su daug motinėlių, tad į jų rankas motinėlės kartais gelia, nes ant jų dažnai lieka svetimų motinėlių kvapiųjų medžiagų.

Pagrindinis bičių nuodų komponentas, sukeliantis žinduoliams skausmą yra toksinas melitinas. Skausmą stiprina ir sukelia niežulį histaminas ir keli kiti biogeniniai aminai.[3]

Apiterapijoje bičių nuodais gydo artritą ir kitas skausmingas būsenas.[4]

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Įgėlus bitei pirmas pagalbos žingsnis yra geluonies pašalinimas. Geluonis turi būti pašalintas kuo greičiau, nes nuo įgėlimo momento į žaizdelę pumpuojami nuodai. Ištraukimo metodas nėra svarbus, galima tiek nubraukti peilio ašmenimis, nagu ar kreditinės kortelės kraštu, tiek ištraukti sužnybus pincetu, pirštais ar nagais. Literatūroje dažnai nurodoma, kad negalima nutrūkusio galiuko suspausti, kad nebūtų įšvirkšta daugiau nuodų, bet eksperimentai rodo, kad suspaudus nuodų aparatą įšvirkščiama dozė nepadidėja.[5]

Pašalinus geluonį skausmą ir tinimą galima silpninti šaltu kompresu.[6]

Įgėlimo poveikį silpninti tradiciškai siūloma tokiomis priemonėmis kaip tabako pasta, valgomoji druska, maistinė soda, papainas, dantų pasta, molis, česnakas, šlapimas, svogūnas, aspirinas ar net pridedant varinę monetą.[7][8] Dažnai teigiama, kad nuo bičių įgėlimų kaip ir nuo medūzų nudilginimų padeda amoniako turintys skysčiai, pvz., langų valiklis, kuriais reikia nedelsiant patrinti įgeltą vietą ir nuplauti nuodus. Taip pat, atseit, šiek tiek padeda ir prakaitas, kuris turi šiek tiek amoniako.

Bičių nuodai yra rūgštiniai, juose yra rūgštinio peptido melitino. Trynimas amoniako turinčiais skysčiais dažnai siūlomi kaip būdas neutralizuoti nuodus. Tačiau tai labai abejotina, nes nuodai įpurškiami po oda į audinius, kur plaunant bazinės medžiagos nepatenka, tad ir negali neutralizuoti.[7] Įgėlimo metu įšvirkščiama labai mažai (5-50 mikrogramų) nuodų, tačiau ir didelis kiekis bazinių medžiagų įgėlimo vietoje vargiai gali taip neutralizuoti pH, kad nuslopintų skausmą.[7]

Daug žmonių teigia, kad jiems padėjo aukščiau išvardintos naminės priemonės, tačiau abejotina, ar šios priemonės iš tikrųjų padeda įgėlus. Teigiamas efektas gali būti tiesiog dėl trynimo poveikio ar placebo.[7] Moksliniai tyrimai neaptiko įrodymų, kad šios priemonės veiksmingos. Randomizuoti eksperimentai su aspirino pasta ir ledo kompresais parodė, kad aspirinas neveiksmingas mažinant tinimo ir skausmo trukmę įgėlus bitei ar vapsvai, bet žymiai prailgina paraudimo trukmę.[6] Tyrimas parodė, kad vien ledo kompresas yra geresnė priemonė įgylus bitei ar vapsvai nei aspirinas.[6]

Įgėlimo vieta gali būti skausminga kelias valandas. Patinimas ir niežulys gali trukti savaitę. Įgeltos vietos negalima kasinėti, nes tai tik pailgina niežulį ir patinimo trukmę. Jei reakcija įgeltoje vietoje trunka ilgiau kaip savaitę ar apima plotą ilgesnį kaip 7–10 cm, reikia kreiptis į gydytoją. Gydytojai dažnai rekomenduoja imunizaciją nuo stabligės. Apie 2% įgeltų žmonių susiformuoja padidinto jautrumo būsena, tad dar sykį įgeltiems poveikis būna gerokai sunkesnis. Įjautrinimas gali prasidėti tiek po vieno įgėlimo, tiek po kelių įgėlimų iš eilės su normalia reakcija. Labai alergiški žmonės nuo bičių nuodų baltymų gali patirti anafilaksinį šoką. Tai kelia grėsmę gyvybei ir prireikia skubios pagalbos.[9] Žmonės, kurie žino esantys labai alergiški, gali nešiotis adrenalino preparatą EpiPen švirkšte, kuris padeda prasidėjus anafilaksiniam šokui.

Žmonėms, kurie patiria sunkias ar gyvybei gresiančias reakcijas į vabzdžių įgėlimus, Džonso Hopkinso universiteto tyrėjai sukūrė seriją injekcinių antialerginių preparatų iš vis didesnių koncentracijų gamtinių nuodų, kurie sudaro efektyvią imuninę apsaugą nuo vabzdžų įgėlimų, paprastai visam gyvenimui.[10]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Bitės įgėlimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. 1,0 1,1 How Bees Work – howstuffworks.com. Retrieved 22 January 2013.
  2. Urban Bee Gardens Urban Bee Legends – by Jaime Pawelek
  3. Meier J, White J. (1995). Clinical toxicology of animal venoms and poisons. CRC Press, Inc. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-8493-4489-1“..
  4. Phillip Terc. „Report about a Peculiar Connection Between the Bee stings and Rheumatism“, 1888.
  5. Visscher P, Vetter R, Camazine S. „Removing bee stings.“. Lancet, 348 (9023), 301–2 (1996). DOI:10.1016/S0140-6736(96)01367-0. PMID 8709689. 
  6. 6,0 6,1 6,2 Balit C, Isbister G, Buckley N. „Randomized controlled trial of topical aspirin in the treatment of bee and wasp stings“. J. Toxicol. Clin. Toxicol., 41 (6), 801–8 (2003). DOI:10.1081/CLT-120025345. PMID 14677790. 
  7. 7,0 7,1 7,2 7,3 Glaser, David. "Are wasp and bee stings alkali or acid and does neutralising their pH then give sting relief?." www.insectstings.co.uk. Nuoroda tikrinta 2007-05-03.
  8. Beverly Sparks, „Stinging and Biting Pests of People“ Extension Entomologist of the University of Georgia College of Agricultural & Environmental Sciences Cooperative Extension Service.
  9. Thor Lehnert, „Hymenopterous Insect Stings“ Beekeeping in the United States – USDA – Agricultural HandBook Number 335
  10. Resiman, R. „Insect Stings“. New England Journal of Medicine, 26 (8), 523–7 (1994 m. August). DOI:10.1056/NEJM199408253310808. PMID 8041420. 
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.