Birželio demokratinis judėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Birželio demokratinis judėjimas (kor. 6월 민주항쟁, juk uol mindžu hangdžėng) buvo demokratinių permainų Pietų Korėjos valdyme siekiantis judėjimas, sukėlęs didelio masto protestus visoje šalyje 1987 m. birželio 10-29 dienomis. Pritardamas gyventojų reikalavimams, tuometinis prezidentas Čion Duhan inicijavo demokratines reformas, kurios sudaro dabartinės Pietų Korėjos politinės sistemos pagrindą.

Priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Čion Duhan prezidentavimas, nors ir užtikrinęs Pietų Korėjos ekonominį augimą, nacionalinį saugumą ir socialinį stabilumą, buvo stipriai kritikuojamas gyventojų dėl savo nedemokratiškumo. Prie to prisidėjo didelio atgarsio sulaukęs Kvandžu sukilimo numalšinimas, susidorojimai su politiniais oponentais, žodžio laisvės varžymas bei korupcijos skandalai. Šalyje auganti vidurinioji klasė reikalavo pokyčių ir kartu su studentija buvo varomoji naujai gimstančio demokratinio judėjimo jėga. Perėjimui į demokratinį režimą neprieštaravo ir verslininkai, kurie norėjo daugiau laisvės nuo lig tol buvusio valstybės kišimosi į verslą. Be to, tarp aukštų armijos vadų nebuvo tokių, kurie siektų išlaikyti autoritarinį valdymą.[1]

Čion Duhan kadencijai artėjant prie pabaigos, 1986 m. balandį buvo pradėtos derybos tarp valdančiosios Demokratinės Teisingumo (DTP) ir opozicinių partijų dėl būsimų prezidento rinkimų ir Konstitucijos pakeitimų. Abi pusės buvo už demokratizaciją, tačiau nesutarė dėl prezidento rinkimų formos. 1987 m. balandį Čion Duhan vienpusiškai nutraukė derybas ir pareiškė, jog prezidentas bus renkamas netiesioginiu būdu, parlamento. Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, prasidėjo studentų protestai. Valdžia suėminėjo jų organizatorius, taip sukeldama dar didesnį pasipriešinimą. Birželio 10 d. DTP paskelbė, jog kandidatu į prezidento postą iškelia savo narį No Tėu. Opozicija reaguodama kvietė žmones parodyti savo nepasitenkinimą ir išeiti į gatvęs. Tą dieną kilę protestai žymėjo Birželio demokratinio judėjimo pradžią.[2]

Eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Birželio 10 d. prasidėjusios demonstracijos, sulaukdamos vis didesnio palaikymo, tapo masinėmis. Manoma, kad visos šalies mastu jose dalyvavo apie 6,5 mln. žmonių.[3] 22 dieną Čion Duhan pareiškė apie derybų dėl būsimos reformos atnaujinimą, tačiau gyventojai tuo nebuvo patenkinti. Matydamas, kad protestų malšinimas jėga gali turėtų skaudžių pasekmių ir nenorėdamas sulaukti tarptautino pasmerkimo, ypač kai Pietų Korėja buvo dėmesio centre dėl joje vyksiančių 1988 m. olimpinių žaidynių, po savaitės prezidentas sutiko su visais iškeltais reikalavimais, taip nutraukdamas 19 dienų trukusius protestus.[4]

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Birželio demokratinio judėjimo dėka 1987 m. spalį buvo priimti Konstitucijos pakeitimai, sustiprinę žmogaus teises, įvedę tiesioginius prezidento rinkimus ir sumažinę šios pareigybės galias, jas perduodant parlamentui. Jų įsigaliojimas 1988 m. vasario 25 d. žymi dabartinės Šeštosios respublikos pradžią.

Nepaisant gyventojų nepasitenkinimo esama valdančiąja partija, 1987 m. gruodį vykusius prezidento rinkimus laimėjo jos kandidatas No Tėu, nors ir surinkęs tik 36,6% balsų. Tokį rezultatą lėmė nesutarimai opozicijoje, kuri galiausiai iškėlė du kandidatus, taip suskaldžiusi gyventojų balsus į dvi dalis: Kim Jongsamas surinko 28%, o Kim Dedžiunas - 27%.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007, p. 150-151
  2. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007, p. 148-149
  3. Gi-Wook Shin, Paul Y. Chang, Jung-eun Lee, Sookyung Kim. South Korea's Democracy Movement (1970-1993). Stanford University, 2007
  4. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007, p. 149-150

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]