Bhaktis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bhaktis (skr. bhakti – atsidavimas, meilė, prieraišumas) – vienas ortodoksalių išsivadavimo iš samsaros būdų hinduizme.

Bhaktį pradėta aiškinti Rigvedoje. Teologinė samprata išplėtota epiniu ir Puranų laikotarpiu. XVIXVII a. bhakčio šalininkų sąjūdis dominavo šiaurinėje Indijos dalyje.

Bhaktį pripažįsta vaišnavai, propaguoja ir kai kurios šaivų mokyklos. Bhagavatapuranoje teigiama, kad bhaktį sudaro klausymasis, giedojimas, prisiminimas, lotoso pėdų garbinimas, apeiginis kultas, pagarbos teikimas, tarnavimas, draugystė ir visiškas atsidavimas.

Pirmasis filosofiškai bhaktį XIXII a. pagrindė Ramanudža.[1]

Bhakti praktika vadinama Bhakti joga.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bhaktis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003