Beti-pahuinai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Beti-Pahuinai
Fang Christians (c.1912).jpg
Gyventojų skaičius apie 3,32 mln.
Populiacija šalyse Pusiaujo Gvinėjos vėliava Pusiaujo Gvinėja

Flag of Gabon.svg Gabonas
Flag of Cameroon.svg Kamerūnas
Flag of the Republic of the Congo.svg Kongas

Kalba (-os) fangų, bulu, beti
Religijos Krikščionybė

Beti-Pahuinai – Afrikos tautų grupė, gyvenanti Kongo džiunglių zonoje, dab. Pusiaujo Gvinėjos, Gabono, Kamerūno, Kongo Respublikos teritorijose. Lingvistiškai tos tautos priskiriamos bantų tautoms.

Geografinės beti-pahuinų ribos yra Sanaga upė šiaurėje, Dža upė rytuose, Atlanto vandenynas vakaruose.

Skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Visi Beti-pahuinai turi daug tarpusavio bendrumų, kuriuos nulėmė panaši istorija, gamtinės sąlygos, gimininga kalba. Nepaisant to, jie skirstomi į maždaug 20 atskirų tautų, kurios grupuojamos į tris dideles grupes.

  • Beti – šiauriausia grupė, gyvenanti Kamerūne tarp jų išskiriamos tautos Ewondo, Bane, Mbida-Mbane, Mvog-Nyenge ir Eton.
  • Bulu – gyventojų skaičiumi negausi (apie 800 tūkst.), tačiau daugybės tautų grupė, gyvenanti Kamerūne. Tarp jų yra Fong, Zaman, Yengono, Yembama, Yelinda, Yesum, Yebekanga, Yekebolo, Mvele.
  • Fangai – gausiausia grupė, kurios atstovai gyvena daugiausia į pietus nuo pietinės Kamerūno sienos. Tarp jų yra tautos Ntumu, Mvae, Okak. Dažnai visi beti-pahuinai vadinami tiesiog fangų vardu.


Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Beti-pahuinų istorija yra mažai registruota. Manoma, kad jų pirminė protėvynė buvo į pietus nuo Sanagos upės, kur jie gyvena ir dabar, tačiau po to jie patyrė daug kraustymųsi, kol sugrįžo į pirmines žemes. Teigiama, kad iš pradžių jie persikėlė Sanagos upę, o iš ten buvo stumiami tolyn į šiaurę vietos genčių, tokių kaip mbumai, kol pasiekė Adamavą.

XIX a. pradžioje, prasidėjus Fulbių džihadui, beti-pahuinai pajudėjo vėl. Šį kartą į pietus, masiškai keldamiesi už Sanagos upės. Jų migracijos vyko dviem bangomis. Pirmieji įsitvirtino bulu ir fangai, o vėliau atsikėlė beti. Šie užkariautojai masiškai naikino ir stūmė vietos džiunglių gentis, įsitvirtindami didžiulėse teritorijose.

Kaip tik tuo metu įsikūrė pirmieji europiečių prekybos taškai Gabono, Kamerūno, Pusiaujo Gvinėjos pakrantėse. Beti-pahuinai greitai tapo prekybos tarpininkais tarp europiečių ir džiunglių genčių, tiekdami kolos riešutus, dramblio kaulą, kaučiuką.

Nuo XIX a. pabaigos beti-pahuinų teritorijos buvo padalintos tarp Vokietijos, Ispanijos ir Prancūzijos. Šie steigė čia kakavos plantacijas ir išnaudojo vietos gyventojus. Tai ne kartą peraugo į masinius sukilimus.

XX a. II pusėje Kamerūnui, Pusiaujo Gvinėjai ir Gabonui paskelbus nepriklausomybę, pirmose dviejose valstybėse beti-pahuinai įsigalėjo kaip politinė jėga, sugniaužusi valdžią savo rankose.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Fangų kaukė

Beti-pahuinų tarpe buvo paplitusios afrikietiškos religijos ir papročiai, kurių viena svarbiausia buvo iniciacijos ceremonija sso. Kolonizatoriai siekė sunaikinti šiuos papročius, įdiegdami krikščionybę. Dėl to labai daug tradicinės kultūros ir gyvenimo būdo buvo sunaikinta. Nepaisant to, vietos papročiai atgimė po nepriklausomybės: susikristalizavo sinkretinės religijos, tokios kaip bviti.

Tradiciškai šios tautos užsiiminėdavo ir kaukių gamyba. Manoma, kad būtent fangų kaukės inspiravo kubizmo susiformavimą Europoje. Šiuo metu kaukių gamyba yra sumenkusi, skirta daugiausia turizmui.

Beti-pahuinai, kaip ir kitos Centrinės Afrikos tautos, maitinasi daugiausia manioku ir kukurūzu. Svarbiausias baltymų šaltinis yra žemės riešutas. Laukiniai džiunglių augalai ir gyvūnai tampa svarbiausiu maisto paįvairinimu. Čia maitinamasi dygliakiaulėmis, beždžionėmis, taip pat sulaukėjusiomis ožkomis, vištomis.