Bersaljerai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bersaljerų įkūrėjas generolas Alessandro La Marmora

Žygiuoja 8-asis bersaljerų pulkas

Bersaljeras kovos apranga ir su šalmu, puoštu plunksnomis

Bersaljerai (it. bersaglieri) – kariuomenės rūšis, generolo Alessandro La Marmora sukurta 1836 m. Pjemonto kariuomenėje. Vėliau perimta Italijos Karališkosios kariuomenės.

Žodis bersaglieri reiškia 'taiklūs šauliai'. Bersaljerai visais laikais buvo labai mobili pėstininkų rūšis. Būdingas bersaljerų bruožas - plačiabrylė skrybėlė (šiais laikais - paradinės uniformos dalis), papuošta tetervino plunksnomis. Plunksnas bersaljerai dėvi net ant šiuolaikinių kovos šalmų.

Bersaljerų kilmė

Gana neturtinga Savojos karalystė negalėjo išlaikyti daug kavalerijos, tad jai reikėjo greitai judančių taiklių šaulių. Šios rūšies kareiviai būdavo labai fiziškai treniruoti ir taiklūs šauliai. Bersaljerai buvo sukurti remiantis Prancūzijos chasseurs 'medžiotojai'. Bersaljerai buvo taip mokomi, kad galėtų veikti padrika rikiuote, kad jiems nereikėtų tiesioginių komandų ir nuolatinės karininkų priežiūros. Jie šaudydavo kiekvienas savo nuožiūra, nešiodavosi po 60 šovinių, kai paprasti pėstininkai jų nešdavosi tik po 40. Pirmosios uniformos buvo juodos, su brylėtomis skrybėlėmis. Buvo manoma, kad bryliai šiek tiek apsaugo galvą nuo kardo kirčio.

Bersaljerai pirmą kartą viešumoje pasirodė 1836 m. kariniame parade. Pirmoji kuopa pražygiavo Turinu greita eisena (130 žingsnių per minutę), kurią bersaljerai naudojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, ir vėliau.

Bersaljerai iki šiol bėga tiek paraduose, tiek kareivinėse atlikdami įvairias pareigas. Naujoji kariuomenės rūšis patiko karaliui Karlui Albertui, kuris bersaljerus padarė Pjemonto reguliariosios kariuomenės dalimi.

XIX a. bersaljerai veikdavo kaip lengvieji, kautynes pradedantys pėstininkai (angl. skirmishers), šoninės saugos kareiviai, gynę kolonas ir rikiuotes iš šonų, o prireikus - ir kaip smogiamieji daliniai. Taip pat jie buvo paruošti veikti kaip kalnų daliniai. 1872 m., atsiradus Alpių šauliams, prasidėjo konkurencija tarp šių elitinių kariuomenės rūšių.

Bersaljerai veikė Italijos suvienijimo karuose. 1870 m. bersaljerai užėmė Romą, panaikindami popiežiaus valstybę ir baigdami Italijos vienijimą.

Pirmą kartą ne Italijoje bersaljerai kariavo Kryme Krymo karo metu (1853-1856). Jie dalyvavo mūšyje prie Juodojo upelio (angl. Battle of the Cernaia), bet daugiau karių žuvo nuo choleros, o ne nuo karo veiksmų.
Krymo karo metu bersaljerai ėmė naudoti dar vieną galvos dangalą - purpurinę ar raudoną fesą su mėlynu kutu, kurią perėmė iš Prancūzijos zuavų, su kuriais buvo sąjungininkai.

1860 m. Sardinijos karalystės armijai (Armata Sarda) tampant Karališkąja Italijos armija (Regio Esercito) joje buvo 12 bersaljerų pulkų. Bersaljerai sudarė lengvųjų pėstininkų batalionus naujosios armijos brigadose ir divizijose. XIX a. pabaigoje bersaljerai būdavo korpusų rezervas.

Bersaljerai XX a.

Pirmajame pasauliniame kare 12 bersaljerų pulkų patyrė didelius nuostolius. Iš 210 000 bersaljerų ~32000 žuvo, ~50 000 buvo sužeista. Po karo pertvarkant Italijos kariuomenę buvo sumažintas bersaljerų pulkų dydis - juos sudarė tik du batalionai. Pagal keičiamą karinę doktriną bersaljerai turėjo padidinti Italijos mobiliojo kariavimo galimybes.
Pokario metais bersaljerus pavertė dviratininkų kariuomene, jie turėjo kartu su kavalerija kautis vadinamosiose Celeri ('greitosiose') divizijose. Buvo tikimasi, kad aukštos moralės agresyvūs elitiniai daliniai gebės įveikti pozicinio karo sąstingį, kuriuo pasižymėjo 1915-18 m. apkasų karas. Bersaljerai buvo Italijos kariuomenė, tinkanti veikti kartu su tankais ir kavalerija. 1939 m. Italija ėmė formuoti tankų ir motorizuotas divizijas, kiekvienoje jų buvo po bersaljerų pulką.

Antrojo pasaulinio karo metais bersaljerų pulkai buvo išplėsti pridedant trečią bersaljerų batalioną. Tačiau kariuomenė išlaikė geresnę bersaljerų kokybę, nes į bersaljerus imdavo aukštesnius ir ištvermingesnius nei vidutiniai šauktinius. Jų intensyvios fizinės treniruotės ir taiklumo ugdymas turėjo išlaikyti tradicines bersaljerų savybes.

Bersaljerai 1940 m. kariavo pietų Prancūzijoje ir Graikijoje. Pirmieji bersaljerai Šiaurės Afrikoje buvo 10-tasis bersaljerų pulkas, į Libiją atvykęs 1941 m. pradžioje.

Bersaljerai dabar

Šiuo metu egzistauoja šie bersaljerų daliniai:

• 1-asis bersaljerų pulkas - Garibaldžio brigada (Garibaldi Brigade) – Cosenza (Kalabrija)
• 3-asis bersaljerų pulkas - Arjetės brigada (Ariete Brigade) – Milanas (Lombardija)
• 6-asis bersaljerų pulkas - Aostos brigada (Aosta Brigade) – Trapani (Sicilija)
• 7-asis bersaljerų pulkas - Pinerolo brigada (Pinerolo Brigade) – Baris (Apulija)
• 11-asis bersaljerų pulkas - Arjetės brigada (Ariete Brigade) – Orcenico Superiore (Friulis-Venecija Džulija)

Seniau bersaljerų mobilumą užtikrindavo bėgimo treniruotės ir dviračiai, dabar bersaljerai yra mechanizuoti daliniai.

Bersaljerai kartu su mechanizuota Garibaldžio brigada tarnavo taikos palaikymo daliniuose Libane, Jugoslavijoje, Somalyje, veikė Irake.

Bersaljerų tradicijos nuolat pabrėžiamos:

• bersaljerų apykaklės antsiuvai yra su purpurinės raudonos spalvos „liepsnomis“
• bersaljerai nekarininkai dėvi raudonus fesus.
• karininkai su kasdiene uniforma dėvi juodas beretes, o su paradine uniforma - bersaljerų skrybėles su plunksnomis. Taip pat - juodas pirštines (kitų Italijos dalinių pirštinės baltos)
• Anksčiau kiekvienas bersaljerų pulkas turėjo savo orkestrą (vadinamą fanfara), kuris grodavo paradų metu. Dabar fanfaras tebeturi tik Garibaldžio brigada ir 7-asis bersaljerų pulkas.