Benozzo Gozzoli

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Benoco Gocolio autoportretas (freska Mediči-Rikardi rūmuose Florencijoje, 1459 m.)

Benocas Gocolis (it. Benozzo Gozzoli, apie 14201497 m. spalio 4 d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas, Fra Andželiko ir Giberčio mokinys. Svarbiausiu jo darbu laikomos freskos Trijų karalių tema Mediči-Rikardi rūmuose Florencijoje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Benocas Gocolis (piln. Benozzo di Lese di Sandro) gimė apie 1420 m. Florencijos apylinkių Santilario a Kolombano gyvenvietėje siuvėjo Lese di Sandro šeimoje. Apie 1428 m. šeima persikraustė į Florenciją. Minima, kad jis nuo jaunumės buvo Fra Andželiko mokiniu ir dirbo kartu su juo Šv. Morkaus vienuolyno celėse maždaug nuo 1438 m. Po to Gocolis 1444-47 m. dirbo pagal kontraktą pas skulptorių Gibertį, padėjo jam kurti Florencijos baptisterijos legendines antrąsias duris, Mikelandželo pavadintas „Rojaus vartais“. Po to Gocolis vėl dirbo su Fra Andželiku. 1447 m. jis atvyko į Romą, kur padėjo Fra Andželikui darbuose Mikalojaus koplyčioje Vatikano rūmuose. 1449 m. jis dalyvavo kartu su Fra Andželiku paskutiniame jo projekte Orvjeto katedroje, Brizio koplyčioje. Romoje Gocolis atliko darbų Santa Maria sopra Minerva ir Santa Maria in Aracoeli bažnyčiose (yra po šiai dienai).

1450 m. Gocolis persikraustė į Umbriją, dirbo Montefalko miestelyje. Čia kūrė San Fortunato vienuolyne ir pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, kur nutapė 19 epizodų freskų ciklą iš Šv. Pranciškaus gyvenimo. 1453 m. Gocolis trumpai dirbo Viterbo miestelyje, apie 1456 m. – Perudžoje. 1459 m. Gocolis grįžo į Florenciją, kur gavo kapitalinį užsakymą atlikti freskas Medičių rūmų koplyčioje. Čia Gocolis sukūrė patį žymiausią savo darbą – freskas Trijų karalių kelionės tema. Freskose vaizduojami Medičių giminės atstovai ir kiti realūs to meto asmenys. Freskas Gocolis sukomponavo aplink altorinį Fra Filipo Lipio paveikslą „Madona miške“ (dabar čia yra kopija). Gocolio kūryboje pasireiškė tiek Fra Andželiko, tiek Giberčio įtakos. Iš pirmojo jis paėmė pastelines spalvas ir šventišką lengvą scenų nuotaiką, o iš antrojo įtakos pasireiškia labai atidus smulkiausių detalių vaizdavimas (sąlygotas auksakalystės amato).

1460 m. dailininkas vedė Maddalena di Luca, su kuria susilaukė 9 vaikų. 1464 m. Gocolis persikraustė į San Džiminjaną, greičiausiai bėgdamas nuo Florenciją užklupusio maro. Čia jis atliko freskų ciklą Sant’Agostino (Šv. Augustino) bažnyčioje. Freskas sudaro 17 epizodų iš Šv. Augustino gyvenimo. 1469 m. Gocolis persikėlė i Pizą, kur vietos katakombose Campo Santo sukūrė didžiausią savo freskų ciklą, kurį sudaro 24 epizodai Biblijos istorijų temomis (labai pažeistos Antrojo pasaulinio karo metu). Šį ciklą dailininkas baigė maždaug iki 1484 m. Dar dirbo Pizos katedroje. Maždaug 1493 m. Gocolis buvo grįžęs į Florenciją, apie 1495 m. persikraustė į Pistoją, kur darbavosi jo sūnūs. Benocas Gocolis mirė 1497 m. spalio 4 d. Pistojoje. Palaidotas San Domenico (Šv. Dominyko) vienuolyno kluatre.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Benozzo Gozzoli – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka