Benediktas Dobševičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Benediktas Dobševičius
Gimė 1722 m. kovo 12 d.
Lietuva Kražių apylinkėse
Mirė 1792 m.
Žemaitija
Veikla Lietuvos filosofas, fizikas, žymiausias kompromisinės krypties filosofas scholastikos žlugimo Lietuvoje laikotarpiu.
Pareigos VU dėstė matematiką (1754-1757 m.), filosofiją (1760-1763 m.). Nuo 1782 m. Kražių mokyklos direktorius.
Išsilavinimas 1752 m. Benediktas Dobševičius baigė VU Teologijos fakultetą.

Benediktas Dobševičius (g. 1722 m. kovo 12 d. Kražių apylinkėse, Žemaitija – mirė po 1792 m.) – filosofas, fizikas, žymiausias kompromisinės krypties filosofas scholastikos žlugimo Lietuvoje laikotarpiu.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1752 m. Benediktas Dobševičius baigė VU Teologijos fakultetą. Laisvųjų menų ir filosofijos daktaras (1755 m.), profesorius (1756 m.), teologijos daktaras (1765 m.), kanonų teisės daktaras (1773 m.). VU dėstė matematiką (1754–1757 m.), filosofiją (1760–1763 m.). Nuo 1782 m. Kražių mokyklos direktorius.

Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aiškino I. Niutono fiziką, heliocentrizmą laikė hipoteze, apibendrino R. Dekarto ir P. Gasendžio materijos aiškinimą, Dž. Loko pirmines ir antrines kokybės, Dž. Berklio subjektyvųjį idealizmą.

Naujųjų amžių filosofiją derino su teologija, scholastika, racionalizmą jungė su empirizmu.

Vilniuje išėjusiame veikale „Dabartinių filosofų pažiūros“ (Placita recentiorum philosophorum) B. Dobševičius aptarė to meto gamtos mokslo teorijas. Aiškindamas gamtos kūnų savybes, autorius dėsto I. Niutono fiziką, cituoja jo veikalus, aprašo inerciją, trintį, trauką, aiškina judėjimo dėsnius. Didelė knygos dalis skirta dangaus kūnų judėjimui, astronomijos pasiekimams. Gamtos mokslų naujovėms išdėstyti vartojama naujoji mokslų terminija.

Šis Vilniaus Jėzuitų akademijos leidinys buvo paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje – šiandien yra žinomi išlikę keli egzemplioriai Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos bibliotekose.

1979 m. paskelbtas šio veikalo fragmentas lietuvių kalba.

XVIII a. (Švietimo epocha) susidarė dvi filosofijos kryptys – kompromisinė ir antischolastinė. Pirmieji mėgino išsaugoti kai kurias scholastinės filosofijos pažiūras ir derinti jas su naujųjų amžių filosofija ir mokslais. Iš jų žymiausi Antanas Skorulskis (1715–1780, „Filosofijos apybraižose” pirmą kartą Lietuvoje pateikė Naujųjų amžių filosofijos ir gamtos mokslų teorijas, scholastas) ir Benediktas Dobševičius (1722–1792).

Placita Recentiorum Philosophorum, 1760

Veikalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikalą „Logikos paskaitos“ (Praelectiones logicae, 1761 m., lietuviškas fragmentas – 1979 m.) B. Dobševičius rašė veikiamas Ch. Volfo. Šiame darbe analizavo logikos koncepcijas, metodų problemas, laikėsi R. Dekarto intelektinės intuicijos teorijos.

Benediktas Dobševičius knygoje „Dabartinės filosofų pažiūros“, išleistoje 1760 metais, pirmą kartą pavartojo molekulės sąvoką.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

http://www.fizika.lm.lt/content/view/383/69/ Archyvuota kopija 2009-05-03 iš Wayback Machine projekto.