Benaičiai

Koordinatės: 56°05′46″š. pl. 21°15′14″r. ilg. / 56.096°š. pl. 21.254°r. ilg. / 56.096; 21.254 (Benaičiai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Benaičiai
{{#if:300
Benaičių akmuo - Kūlis bobelė
Benaičiai
Benaičiai
56°05′46″š. pl. 21°15′14″r. ilg. / 56.096°š. pl. 21.254°r. ilg. / 56.096; 21.254 (Benaičiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Gyventojų (2021) 16
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Benáičiai
Kilmininkas: Benáičių

Benaičiai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės šiaurės vakarinėje dalyje, 8 km į šiaurę nuo Darbėnų ir 3,5 km į šiaurės rytus nuo Laukžemės, prie kelių Laukžemės-Senoji Įpiltis ir Darbėnai-Skuodas, Šventosios kairiajame krante.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji žmonės Benaičiuose apsigyveno III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje – II tūkstantmetyje pr. m. e. Tai buvo Pamarių kultūros gyventojai, vertęsi medžiokle, žvejyba ir rankiojimu, taip pat dirbę žemę ir auginę gyvulius. Apie jų buvimą liudija kaime rastas akmeninis kirvis[2]. Prie Šventosios upės nuolat buvo gyvenama žalvario ir geležies amžiais, o II–I tūkstantmečių pr. m. e. sandūroje čia pat buvo laidojami sudeginti ir nedeginti mirusieji[3].

Benaičių kaimas, kaip taikių žemdirbių gyvenvietė, pradėjo formuotis XV a. Manoma, kad jo pavadinimas asmenvardinės kilmės, kilęs nuo vardo Benas. Iš pradžių kaimas buvo kupetinis, o jo sodybos ir žemės sklypai išsimėtę tarp Šventosios upės ir Laukžemės-Senosios Įpilties kelio. Ankstyvajai kaimavietei būdingo kultūrinio sluoksnio pėdsakų aptikta Benaičių senovės gyvenvietės teritorijoje.

Pasakojama, kad Vytautui krikštijant XV a. Žemaičių kraštą, Benaičių ir aplinkinių kaimų gyventojai buvę apkrikštyti Šventosios upėje, Kunigų vingiais vadinamose pievose[4].

XVI a. II pusėje vykdant Valakų reformą kaimo žemė buvo suskaidyta į 3 dalis. Pirmoji dalis – tarp Šventosios upės ir Laukžemės-Senosios Įpilties kelio buvusi nuo seno dirbama žemė, buvo išmatuota valakais ir išdalinta žemdirbiams. Antroji dalis – į rytus nuo minėto kelio plytėjusios nederlingos, krūmais bei medžiais apaugusios ir užliejamos pievos tapo bendrosiomis kaimo ganyklomis, o į trečiąją dalį pateko kaimo žemių rytiniame pakraštyje buvęs miškas, vadintas Medvalakiu. Visos žemdirbių sodybos buvo sukeltos kelio į Senąją Įpiltį dešinėje pusėje ir apibus kelio į Naująją Įpiltį ir Nausėdus. Tokiu būdu buvo suformuotas valakinis-gatvinis kaimas, kuris savo planinę struktūrą išsaugojo iki pat XX a. 4 dešimtmečio.

Ganyklų šiauriniame pakraštyje, prie kelio į Naująją Įpiltį buvo įrengtos kaimo kapinės, veikusios iki XIX a.

1779 m. kaime buvo smuklė ir 18 sodybų, kurių dauguma tebestovėjo kelio į Senąją Įpiltį dešinėje pusėje bei atokiau nuo jo, prie kelio į Naująją Įpiltį ir Nausėdus. XVII-XVIII a. kaimas išaugo: bendrose ganyklose prie Nausėdų kelio įsikūrė Motužiškių užusienis, t. y. už gatvinio kaimo ribų bendro naudojimo žemėse susiformavusi vienkieminė naujakurių gyvenvietė, kurioje buvo 8 vienkieminiai sklypai su dirbama žeme. Vėliau ši gyvenvietė susiliejo su pagrindine kaimo dalimi.

1846 m. kaime buvo 17 dūmų[5]. Baudžiavą panaikinus, XIX a. antroje pusėje Benaičiai pradėjo smarkiai augti. Naujos sodybos kūrėsi tradicinėje vietoje – kaimo žemių vakarinėje dalyje prie Laukžemės-Senosios Įpilties kelio. Tuo tarpu kaimo rytine žemių dalimi XIX a. buvo nutiesti keliai Darbėnai-Rucava bei Benaičių-Salantai keliai, o ganyklų šiaurinė dalis aplinkui kapines paversta mišku.

1923 m. kaimas buvo viena didžiausių Darbėnų valsčiaus gyvenviečių: joje buvo 34 ūkiai.[6] Abipus Kulšės buvusios ganyklos ir pievos buvo užliejamos. Jas šienauti tekdavo įsibridus į vandenį, o šieną džiovinimui vilkti atokiau į krantą. Tik 1928 m. kaimiečiai bendromis pastangomis jas nusausino, iškasę Kulšės upeliui melioracijos kanalą.

Vykdant Lietuvos žemės reformą valakinis-gatvinis kaimas 1935 m. buvo panaikintas ir išskirstytas į vienkiemius. Visa žemė, tame tarpe bendrosios ganyklos ir dalis miško, buvo išskaidyta į vienkieminius ūkius ir išdalintos naujakuriams. Bendrųjų ganyklų žemė buvusi prasta, molinga, apaugusi krūmokšniais ir kadagiais, todėl siekiant paskatinti ūkininkus keltis iš senojo gatvinio kaimo ir kurtis vienkiemiuose, jiems buvo atmatuoti didesni žemės sklypai, o naujakurių statyboms paskirta miško medžiaga. Naujakurių apgyvendinta Benaičių kaimo rytinė dalis kaimo buvo neoficialiai vadinama Pieviniais.

XX a. 4-5 dešimtmečiais susiformavęs vienkieminis Benaičių kaimas gyvavo neilgai, kadangi XX a. II pusėje prasidėjo jo nykimas. Labiausiai vienkiemių naikinimą skatino ekstensyvus kolūkinis ūkininkavimas, kai pasitelkus į pagalbą melioraciją buvo plečiamos kolūkių žemės ūkio naudmenos, įsisavinamos iki tol nenaudotos pievos, ganyklos ir pelkėtos žemės, griaunamos laukuose išsibarsčiusios vienkieminės sodybos. Be to, XX a. pabaigoje žemės ūkio gamybai tapus neperspektyvia ir kaimo jaunimui vis dažniau traukiant į miestą, kaimas dar greičiau pradėjo tuštėti.

2006 m. pabaigoje šalia kaimo pradėjo veikti 16 MW galios Laukžemės vėjo jėgainių parkas. 2011 m. antrajame parko plėtros atidarytas 34 MW galios Benaičiai-1 vėjo jėgainių parkas, kuris padidino bendrą kaimo parkų elektros gamybą iki 50 MW. Parke sumontuotos vokiškos „Enercon E82“ jėgainės, kurių stiebų aukštis – 98 m, rotorių skersmuo – 82 m.[7].

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1861–1915 m. Senosios Įpilties seniūnija, Darbėnų valsčius, Telšių apskritis
1915–1940, 1941–1944 m. Įpilties seniūnija, Darbėnų valsčius, Kretingos apskritis
1940–1941, 1944–1950 m. Įpilties apylinkė, Darbėnų valsčius, Kretingos apskritis
1950–1954 m. Įpilties apylinkė, Kretingos rajonas
1954–1988 m. Laukžemės apylinkė, Kretingos rajonas
1988–1995 m. Darbėnų apylinkė, Kretingos rajonas
1995–2009 m. Darbėnų seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
nuo 2009 m. Piliakalnio seniūnaitija, Darbėnų seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1902 m. ir 2021 m.
1902 m.[8] 1923 m.sur.[9] 1959 m.sur.[10] 1970 m.sur.[10] 1979 m.sur.[11] 1989 m.sur.[12] 2001 m.sur.[13] 2011 m.sur.[14] 2021 m.sur.[15]
285 191 155 149 108 59 41 41 16


Gamtos ir kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo vakariniame pakraštyje prie Šventosios išliko neolito pabaigos ir žalvario amžiaus kapinynas bei žalvario ir geležies amžiaus senovės gyvenvietė.

Rytinėje dalyje prie Kulšės upelio telkiasi padavimais apipintos mitologinės vietos. Iš jų kultūros vertybių registre įrašytas alkakalnis, vadinamas Balkos kalnu su jame esančiu akmeniu ir akmuo, vadinamas Kūlių bobele.

Tarp Kūlių bobelės akmens ir Balkos kalno Leiknos lankoje buvo akivaras, vadinamas Mergos akimi, kuriame, esą, uogaudama nuskendusi samdinė merga[16]. Prie akivaro gulėjo kitas mitologinis akmuo, vadinamas Laumės lova. Pasak padavimo, šalia akmens seniau tyvuliavo ežerėlis, vėliau pavirtęs šlapia pieva. Jame mėgo maudytis laumės, kurios ilsėdavo ir miegodavo ant akmens. Dėl to jo paviršiuje atsirado įduba, o akmuo gavo „Laumės lovos“ vardą. Kitas padavimas mena, kad naktį, prieš aušrą buvo galima išgirsti laumes ant akmens velėjant skalbinius. Suaugusieji gasdindavo piemenukus, kad ganydami karves neitų prie akmens, kadangi ten gyvenančios laumės gali juos pagrobti. 1959 m. melioratoriai akmenį nustūmė prie skaldymui sustumdytų akmenų. 1972 m. jis buvo perkeltas prie Benečių sodybos, o 1976 m. išgabentas į Darbėnų akmenskaldę. Tačiau akmenį vilkęs traktorius Auksūdžio kaime sugedo, o akmuo buvo ten pat pakelėje išverstas, kur ir šiandien tebeguli.

Trečias mitologinis akmuo, vadinamas Ponios kūliu arba Ponios lova, gulėjo prie Kulšės upelio drėgnoje pievoje 0,42 km į pietus nuo akmens, vadinamo Kūlių bobele. 1967 m. akmenkaliai suskaldė jį antkapiniam paminklui.

1 km į šiaurės vakarus nuo Balkos kalno yra masyvi aukštuma, kurios viršūnė apaugusi mišku. Vietovę 1933 m. žvalgęs Vladas Pryšmantas ją tapatina su 1779 m. žemėlapyje pažymėta Pelalio vietove, kurioje jis ieškojo piliakalnio (Pilalės) liekanų, tačiau archeologinei vietai būdingų požymių joje nerado[17]. Panašu, kad V. Pryšmanto prielaida buvusi klaidinga, kadangi žemėlapyje pažymėtas Pelalis pagal to meto sutartinius ženklus ženklina žemą, drėgną ir pelkėtą vietą. O būtent tokia vieta ir yra į vakarus nuo minėtos aukštumos. Pėlaliu ši vieta buvusi pavadinta todėl, kad ją labai mėgo laukinės antys (žemaitiškai pėlalis = antinas, gaigalas).

Šiauriniame kaimo pakraštyje, miške išliko Benaičių senosios kapinės.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
  2. ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1974. – T. 1. – P. 111, 165
  3. ↑ Algimantas Merkevičius. Benaičių kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. – Vilnius, 2002. – P. 14-16; Benaičių kapinynas ir senovės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. – Vilnius, 2005. – P. 10-12
  4. ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 19. – L. 174
  5. ↑ Gadon M. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej, w dawnem Xięstwie Zmujdzkiem polozonego. – Wilno, 1846.
  6. ↑ Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1923. – P. 111
  7. ↑ Benaičių VEP Archyvuota kopija 2011-05-30 iš Wayback Machine projekto..
  8. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  9. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  10. ↑ 10,0 10,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  11. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  12. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  14. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  15. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  16. ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. – Vilnius, 1998. – P. 61.
  17. ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 19. – L. 161.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Benaičiai&oldid=7209770"