Bel Ilio sala
Bel Ilio sala (pranc. Belle-Île-en-Mer) − Prancūzijos sala Atlanto vandenyne, Biskajos įlankoje, prie vakarinių Bretanės krantų; 14 km nuo Kibereno kyšulio.
Napoleono I laikais sala vadinta Žozefinos sala (Île Joséphine).
Bel Ilio salos plotas apie 83,76 km². Sala priklauso Morbihano departamentui. 1999 m. surašymo duomenimis saloje gyvena 4 735 gyventojai. Vasaros mėnesiais salos gyventojų žymiai padaugėja, nes dauguma čia atvažiuoja pailsėti, o kai kurie saloje turi ir nuosavas vilas.
Administraciniu lygiu sala skirstoma į keturias komunas: Bangor, Le Palais, Locmaria ir Sauzon, kurios kartu sudaro Bel Ilio kantoną.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Saloje žmonės apsigyveno prieš aštuonis tūkstančius metų. IX a. sala priklausė Kornualio grafystei. XVII a. salą nusipirko Prancūzijos finansų ministras Nikola Fukė (Nicolas Fouquet). Vėliau, kai Fukė pateko į karaliaus nemalonę, sala priklausė Prancūzijos karaliui. Ši istorija, apie Fukė ir karaliaus kovą buvo aprašyta A. Diuma romane „Vikontas de Braželonas“.
Bretonų kalba saloje gyvavo iki 1970 m.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Informacija turistamas apie Bel Ilio salą (anglų, prancūzų, vokiečių k.)