Bektašizmas
Bektašizmas – musulmonų sufijų ordinas (tarika), išpopuliarėjęs Osmanų imperijos laikais.
Bektašizmą XIII a. pab. sukūrė mistikas, filosofas, gyvenęs Anatolijoje – Hadžis Bektašas. Ordinui priklausė sunitai, tačiau religinėse apeigose yra šiizmo, krikščionybės ir kitų religijų elementų. Bektašizmas apjungė krikščionybės ir islamo idėjas – nesilaikė šariato, turėjo savo maldas, praktikavo dvasines pratybas, krikštą, laikėsi atsiskyrėliško gyvenimo būdo, celibato, pasninko, pasisakė už mistinį Dievo pažinimą. Tikima į Švenčiausiąją Trejybę, kurią sudaro Alachas, Mohamedas ir Ali. Ordino nariai gyveno tikinčiųjų aukomis išlaikomuose vienuolynuose (tekėse), kuriems vadovavo ordino vyriausiasis (piras). Bektašiai rengdavo labdaros akcijas (maitino vargšus).
Ypač didelę reikšmę bektašizmas įgijo susikūrus Osmanų imperijai. Šiam ordinui priklausė visi imperijos kariai (janyčarai)[1]. Bektašizmo idėjų pagalba buvo platinamas islamas krikščioniškose Balkanų šalyse. 1826 m. Mahmudas II uždraudė bektašizmą ir paskelbė jį erezija. Veikė pogrindyje, tikinčiųjų persikėlė į Balkanus. Įkūrus Turkijos respubliką, buvo uždrausti visi sufijų ordinai. Komunizmo laikais ordinas Albanijoje buvo uždraustas.
Dabar bektašizmas gyvuoja Albanijoje, Makedonijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, taip pat atsigavo ir Turkijoje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bektašizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003