Baziliskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ulisse Aldrovandi, Monstrorum historia (1642) baziliskas

Baziliskas – mitinis gyvačių karalius, gimęs iš sferinio kiaušinio, kurį padėjo septynerių metų gaidys Sirijaus dieną ir išperėjo rupūžė[1]. Chimerinė pabaisa.

Bazilisko idėja gali būti kilusi iš Indijos raguoto žalčio arba kobros su gaubtuvu. Plinijus Vyresnysis baziliską aprašo kaip gyvatę su auksine karūna. Viduramžiais baziliskas buvo vaizduojamas gyvate su gaidžio galva, kartais net žmogaus galva. Katalikiškame mene baziliskas vaizduojamas kaip Šėtonas ir antikristas. Protestantams tai buvo pontifiko simbolis.

Pagal legendą egzistuoja dvi baziliskų rūšys. Pirmosios rūšies baziliskai degina viską prie ko prisiartina, o antrosios – viską, kas gyva, žudo žvilgsniu. Abiejų rūšių baziliskų buvo bijoma ir teigiama, kad jie kvėpavimu naikina augmeniją bei skaldo akmenis. Buvo tikima, kad jei raitelis mėgins nudurti pabaisą ietimi, nuodai perėję per ietį užmuš raitelį ir jo arklį. O vienintelis būdas užmušti baziliską, laikyti jam prieš akis veidrodį, nežiūrint į jį tiesiai. Baziliskas turėtų mirti nuo išgąsčio išvydęs savo atvaizdą.

Tačiau buvo manoma, kad baziliskai turi priešą gamtoje. Manyta, kad žebenkštis turi imunitetą jo mirtinam žvilgsniui, o sužeista žebenkštis suėda šiek tiek rūtos, kuri grąžina gyvūnui jėgas. Dar pavojingesnis priešas – gaidys, kurio giedojimas baziliskui mirtinas.

Nudobtas baziliskas buvo kabinamas namie, kad atbaidytų vorus. Jis taip pat buvo naudota Apolono ir Dianos šventyklose, kur nedrįsdavo niekas pašalinis įeiti.

Heraldikoje baziliskas vaizduojama gyvūnu su gaidžio galva, liemeniu ir kojomis, gyvatės liežuviu ir šikšnosparnio sparnais. Jo gyvatiška uodega baigiasi rodyklės formos galu.

Literatūra

Vikiteka