Baubis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baltų religija

Baubis (Jaučiabaubis, Jaučių Baubis) – vakarų lietuvių ir prūsų gyvulių bei galvijų dievas[1]. Jo pagalbos buvo prašoma atjunkant veršius, šventinant karves. Baubiui aukodavo galvijus.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baubį 1666 m. Danieliaus Kleino giesmyno įžangoje mini Vilhelmas Martinas kaip vieną iš jau nebegarbinamų dievų. XVII a. pab. Jaučiabaubį mini Matas Pretorijus. Felikso Kuršaičio žodyne (1883 m., II d.) vadinamas piemenų globėju Jaučių Baubiu.

Aiškinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vardas kildinamas nuo žodžio „baubti“.

Jokūbas Brodovskis Jaučių Baubį lygina su Panu, apie jį užsimena ir Pilypas Ruigys.

Pagal A. J. Greimą, Jaučių baubis – gyvulių ir piemenų globėjas, gyvenantis balose ir kituose vandens telkiniuose. Jis galintis pasirodyti jaučio ar jaučio balsu baubiančio paukščio pavidalu[1].

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999
  2. Nijolė LaurinkienėBaubis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003