Bastida

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Monpazier bastida daug kartų buvo perstatoma, bet turgaus aikštė mieste išliko tokia, kokia buvo suplanuota pačioje pradžioje.

Bastida (pranc. bastide, iš oks. bastida) – įtvirtintas XIII–XIV a. naujai pastatytas miestelis viduramžių Langedoke, Gaskonėje ir Akvitanijoje.

Kai kurie autoritetai pirmosiomis bastidomis laiko Mont-de-Marsan (įkurtas 1133 m.) ir Montobaną (įkurtas 1144 m.)[1]
Kolonizuojant dykras pietvakarių Prancūzijoje tarp 1222 m. (įkurtas Cordes-sur-Ciel Tarne) ir 1372 m. (įkurta La Bastide d’Anjou, Tarne) buvo pastatyta beveik septyni šimtai naujų miestelių.[2]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Bastidas ėmė statyti remiantis 1229 m. Paryžiaus sutartimi, kuri leido Tulūzos grafui Raimondui VII Tulūziečiui jo nuniokotose valdose statyti naujus miestelius, bet jų neįtvirtinti. Kai grafystę per santuoką, sudarytą pagal minėtą sutartį, paveldėjo Kapetingas Puatjė grafas Alfonsas, jis pasireiškė kaip itin energingas[3] bastidų statytojas, sutvirtinęs savo valdžią regione būtent per bastidas.
Žemvaldžiai organizavo bastidas ir tam, kad gautų pajamų iš prekybos mokesčių, o ne tik iš mokesčių už produkciją. Į bastidas persikėlę valstiečiai nustodavo būti vietinio lordo pavaldiniais ir tapdavo laisvais žmonėmis. Todėl bastidų kūrimas mažino feodalų įtaką. Naujieji bastidų gyventojai imdavo dirbti žemę apie bastidas, kurios pritraukdavo pirklius ir kuriose steigėsi turgūs. Vietiniai lordai apmokestindavo bastidų gyvenamuosius namus ir prekybą turguje.

Teisinis pagrindas bastidoms statyti būdavo paréage tipo (lygių teisių) rašytinės sutartys tarp žemvaldžio ir Tulūzos grafo, Prancūzijos karaliaus ar Anglijos karaliaus. Žemvaldys nebūtinai būdavo vienas žmogus, tai galėjo būti keleto žemvaldžių kaimynų grupė ar vietinio vienuolyno abatas.

Atsakomybė ir išgaunama nauda būdavo kruopščiai aprašyti chartijoje, joje būdavo išdėstyti „privilegijos“ ir „muitai“. Feodalo teises išlaikydavo suverenas, o vietinis lordas išlaikydavo tam tikras pareigas kaip vietinio teisingumo palaikytojas ir tarpininkas tarp naujai apsigyvenančiųjų ir suvereno atstovų.[4]
Bastidos gyventojai gaudavo sklypą namui, sklypą daržui (casale) ir dirbamos žemės sklypą (arpent) bastidos žemės pakraštyje.

Bastidoje pradžioje rotušę ir bažnyčią dažnai pastatydavo medines. Jei bastidos reikalai klostydavosi gerai, po to pastatydavo mūrines.

Bastidų struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Bastida dabar vadinamas miestas, suplanuotas ir pastatytas vieno įkūrėjo kaip vientisas vienetas. Daugumos bastidų išplanavimas yra stačiakampis, primena groteles.[5], nes stačiais kampais susikertančios gatvės ir plačios pagrindinės gatvės dalina miestą į kvartalus, per kurių vidurį paprastai eina siaura gatvė ir kurių centre turgaus aikštę supa arkados (couverts). Dažnai turgaus aikštės yra bastidos modulių centrai.[6]

Romėnų modelis – stačiakampio plano kastra su forumu centre – neišvengiamai buvo naudojamas rajone, kur romėnų miestų planavimo likučiai liko tokiuose viduramžių miestuose kaip Béziers, Narbonas, Tulūza, Oranžas ir Arlis (pranc. Arles). Bastidų regionas buvo vienas paskutinių kraštų, kur Vakaruose ilgiausiai išliko Vėlyvoji antika.[7]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nėra sutariama, ar Montobanas yra bastida (Randolph 1995:291, pastaba 11).
  2. Randolph 1995:290f.
  3. Randolph 1995:303f.
  4. Randolph 1995:292.
  5. Kitokio, koncentrinio išplanavimo nauji Langedoko-Rusijono miestai dabar vadinami cirkuladomis (pranc. circulade).
  6. Randolph 1995:297
  7. C. Goudineau, P.A. Février and M. Fixot, „Le réseau urbain“ in Georges Duby, ed. Histoire de la France urbaine Paris 1980, pp 71-137.